Žemaitijos grožis: Beržoras – žemaičio dvasinė tvirtovė

Iš keturiolikos Beržoro koplyčių septynios yra pastatytos ant kalvos, vienoje linijoje. Likusios – išsibarsčiusios tarp kaimo sodybų. Nuotr. klasika-tradicijos.lt

Kuo ypatingas Beržoras –  Žemaitijos nacionaliniame parke,  prie vaizdingų Beržoro ir Platelių ežerų nuo seno įsikūręs kaimas, kurį Plungės dailininkas Valdas Simutis pavadino „dvasine tvirtove“? Jau 260 metų šis kaimas garsėja medinėmis Kryžiaus kelio koplytėlėmis, pradėtomis statyti 1759 metais. Koplytėlių statyba, kaip ir paties kaimo kilmė, siejama su kadaise šioje vietovėje piemenėlio išvystu stebuklu – berže pasirodžiusiu Švč. Mergelės Marijos paveikslu. 

Tad, nors prie greta telkšančio ežero pakrantės šiandien kuriasi turistinės kaimo sodybos, Beržoras išliko ypatinga „jėgos vieta“, persmelkta gilaus ir nepalaužiamo daugybės kartų žmonių tikėjimo.

 

Pirmojo kryžiaus kelio sustojimo koplytėlė – išskirtinė ir didžiausia. Nuotr. klasika-tradicijos.lt

Kad suprastume, ką Beržoras reiškia žemaičiui, neužtenka vien tik istorinių faktų – reikia pasiklausyti ir žmonių, savo rankomis prisidėjusių prie sovietmečiu nugriautų senųjų koplyčių atstatymo bei šiandien besirūpinančių jų  saugojimu ir priežiūra. 

Apie Beržorą mums ir pasakojo geranoriški ir šilti jo gyventojai.

Gražią rudens dieną apsilankius Beržore, koplytėles atrakino ir aprodė jų raktus saugantis kaimo gyventojas Stasys Salys, o asmenine istorija pasidalino į Beržorą kasmet vasaroti grįžtanti vilnietė Roma Macienė, po Nepriklausomybės atkūrimo kartu su krikštatėviu Antanu Katkumi savo rankomis atstačiusi prie bočių (taip tarmiškai žemaičiai vadina senelius – red. past.) sodybos stovėjusią „bočių koplyčią“. Šitaip buvo pradėtos privačios koplytėlių atstatymo iniciatyvos.

Tik įvažiavus į kaimelį pasitiko ir praviros senosios Beržoro šv. vyskupo Stanislovo bažnyčios durys. Kasdien šio XVIII amžiaus medinės architektūros paminklo atvėrimu lankytojams rūpinasi žymus Klaipėdos krašto advokatas beržoriškis Arūnas Žlioba.

Kasdien 12 valandą galima pasiklausyti ir greta medinėje varpinėje jo skambinamų varpų – tarsi pranešančių visiems: „Beržoras – gyvas“.

 

Senosios Beržoro koplyčios – dar prisimenamos

 

Iš 260 metų Beržoro koplyčių istorijos reikėtų išbraukti 30 sovietmečio metų – XX amžiaus 7-ąjame dešimtmetyje sovietinė valdžia dėl neaiškių, galbūt geopolitinių priežasčių, jas liepė nugriauti.

Senoje tarpukario nuotraukoje – pašnekovės Romos Macienės tėčio vaikystė Beržore, prabėgusi prie senosios XVIII a. statytos koplyčios. Nuotr. iš Romos Macienės archyvo

Vaikystės vasaras Beržore praleidusi pašnekovė Roma Macienė pasakojo prisimenanti dar stovėjusias pirmąsias autentiškas koplyčias, kurios buvo rąstinės su paslaptingai girgždančiomis durimis, o jų interjerui puošti žmonės nepagailėdavo gražių ir madingų to meto požiūriu daiktų.

XVIII amžiuje šias Kryžiaus kelio koplyčias pastatė ne Beržoro kaimo gyventojai, o aplinkiniai kaimai. Pasirinktos statybinės medžiagos bylojo apie stačiusio kaimo turtingumą – pasiturinčiųjų koplyčios buvo iš kokybiškų rąstų ir su medinėmis grindimis. Jei ne sovietmečio griovimai, jos neabejotinai būtų išlikusios iki mūsų dienų.

Pasak p. Romos, nors kaimeliai pagelbėdavo, XX amžiaus viduryje, iki nugriovimo koplyčios buvo vadinamos jas prižiūrinčių vietos šeimų vardais: „Beržore buvo tradicija koplyčias vadinti  ne numeriais ar kryžiaus kelio stočių pavadinimais – pavyzdžiui, mūsų yra „Veronika šluosto Kristui ašaras“ – o pavadindavo pagal prižiūrinčio žmogaus sodybą, pagal pavardę. Mūsiškė vadinosi „Ramoninė“, nes sodybos šeimininkai – Ramonai. 

Kiekviena sodyba tvarkė savo koplyčią, o prižiūrėtojus vadindavo „apekūnais“ (senas tarmiškas žodis, kilęs iš slaviško „apekun“  – globėjas – red. past.). Jie pamerkdavo į vazeles gėlytes, apšluodavo, patvarkydavo kilimėlius.  Mūsų koplyčią prižiūrėdavo babytė, aš dar buvau visai maža.“

Septynios Beržoro koplyčios yra išsidėsčiusios tarp kaimo gyventojų sodybų. Jos yra tvarkomos ir renovuojamos pačių gyventojų lėšomis, tačiau ne visoms privačių lėšų pakanka. Nuotr. klasika-tradicijos.lt

 

Koplyčių griovimo istorija

 

Roma Macienė pasakoja neprisimenanti koplyčių griovimo, tačiau atmenanti kaimelyje ir apylinkėse tuomet sklidusias kalbas. Žemaitijoje buvo, o ir šiandien yra, dvejos Kalvarijos. Tikroji ir didžioji – tai Žemaičių Kalvarija su 19 koplyčių, seniausia ir garsiausia Lietuvoje tarp katalikų piligrimų. Ir 20 km nuo jos esantis Beržoro kaimelis – Beržoro Kalvarijos su 14 koplyčių.

Pasak p. Romos, Beržoras buvo pramintas „ubagų Kalvarijomis“, nes ubagėliai iš didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų, kurie kartu būdavo ir proga užsidirbti bei pasismaginti, atvažiuodavo pratęsti linksmybių dar ir į Beržoro Kalvarijos atlaidus. Beržoro ežere yra ir sala, vadinama „ubagsale“, kurioje ubagai apsistodavo.

Sovietų laikais XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje buvo duotas nurodymas nugriauti ir vienas, ir kitas koplyčias – ir Beržore, ir Žemaičių Kalvarijoje, o griauti turėjo patys kaimų gyventojai. Tačiau Žemaičių Kalvarijos koplyčioms, laimei, pavyko išlikti nesugriautoms, o Beržore buvo pasiduota nurodymams.

„Septintoji“ Kryžiaus kelio stoties koplytėlė yra pereinamoji – ji yra didesnė, platesnėmis durimis ir su dviem įėjimais. Nuotr. klasika-tradicijos.lt

Pašnekovė Roma atskleidė ne tik iš kalbų, bet ir iš konkrečių pavyzdžių žinanti, kad koplyčias griovusių žmonių likimas nesusiklostė: „Buvo kalbama ir dabar dar visi pašneka, kad tiems, kas griovė koplyčias yra atsitikusios didelės nelaimės. Bet jie griovė priversti… Sovietų laikai – tau liepė, tau darbadieniai… Bet buvo tokių, kurie nėjo, dėl to tavęs nešaudė. Tokia buvo sistema ir gyvenome, kaip reikėjo pagal tą valdžią.“ 

Pasak moters, po kiek laiko beržoriškiai įvykdė „akciją“ – tose vietose, kur stovėjo koplyčios, išdygo metaliniai kryžiai. Tuo metu buvo slepiama, kas ir kodėl juos pastatė, buvo manoma, kad prisidėjo ir p. Romos senelis: „Viskas buvo taip slaptai, ir, kadangi mano senelis buvo kalvis, buvo kalbama, kad prisidėjo ir jis. Tebestovi tie kryžiai ir dabar. Koplyčios dabar yra pastatytos pora metrų į šoną.“

 

Atstatymas atkūrus Nepriklausomybę

 

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1991 metais pirmąsias dvi Beržoro koplyčias atstatė Platelių apylinkė ir Žemaitijos nacionalinis parkas.

P. Roma pasakojo retai grįždavusi į Beržorą ir apie tai nežinojusi, o koplyčią, stovėjusią prie senelių sodybos, apsisprendusi atstatyti po persirgtos sunkios ligos. „Visada džiaugiuosi, nesigiriu, o džiaugiuosi, kad jaučiuosi ir aš prisidėjusi“ , –  atviravo pašnekovė, pasiūliusi koplyčią atstatyti savo krikštatėviui Antanui Katkui, dvasingam žmogui, buvusiam eiguliui, vėliau vadovavusiam visų likusių koplyčių atstatymui.

Buvo planuojama koplyčią atstatyti  tyliai ir nesireklamuojant: „Sakau, ar negalėtume mes tyliai sau atsistatyti tokį neryškų nameliuką – bočių koplyčią.   Tai 1997 metų pavasarį per vieną ilgąjį savaitgalį su draugu atvažiavome į Beržorą. Krikštatėvis Antanas Katkus su traktoriumi atsivežė per žiemą pagamintus ruošinius, aš supirkau visas kitas trūkstamas statybines medžiagas. Talkino Antano sūnus Antanėlis, kaimynas Dimantas.. Nuo ryto iki vakaro, per tris dienas, mes pastatėme koplyčią.“

Apie tyliai atstatytą koplytėlę – „neryškų nameliuką“ – netruko sužinoti visas kaimas ir visa Platelių parapija. Tai tapo pavyzdžiu naujoms privačioms koplyčių atstatymo iniciatyvoms. Nuotr. Romos Macienės

Roma Macienė tikėjosi, kad koplyčia išdygs slapčia niekam nežinant. Tačiau apie tai iš sakyklos per pamokslą ėmė ir paskelbė Platelių klebonas, rodydamas tai kaip pavyzdį kitiems.  „Žmonės sujudo ir pradėjo kreiptis į mano krikšto tėvą Antaną. Žmonės dėjosi pinigus, Antano dukra Regina Skridailienė saugo jo sąsiuvinį, kuriame yra visa buhalterija, kiek kas davė. Pradėjo visi statyti, lenktyniauti“ , – prisiminė pašnekovė.

Vėliau Antanas Katkus ne tik padėjo atstatyti likusias Beržoro koplyčias, bet ir nukaldino dekoratyvius geležinius kryžius jų stogams papuošti – nė vieno iš jų nėra vienodo.

Romos Macienės iniciatyva atstatyta koplytėlė šiandien. Jos viduje, kaip ir kitose, yra pakabintas tapytas paveikslas su scena iš Kristaus kančios kelio. Šioje „Šeštojoje“ koplytėlėje – „Veronika šluosto Jėzui ašaras“. Paveikslai yra XIX a. tapytų paveikslų kopijos. Originalai saugomi Žemaičių dailės muziejuje Plungėje. Nuotr. klasika-tradicijos.lt

 

 

Paklausta, koks jausmas turėti greta savo namelio koplyčią, ja rūpintis ir prižiūrėti, p. Roma nedvejodama atsako: „Jausmas nuostabus, koplyčioje jaučiuosi kaip savo bažnyčioje.“ Moteris pripažįsta, kad norėtųsi, jog Beržore apsilankytų daugiau žmonių, kad būtų tęstinumas, o apsilankantiems ji mielai aprodo koplyčią bei apie ją papasakoja.

 

Beržoro trauka

 

Dėka atstatytų keturiolikos medinių koplyčių ir išlikusios rąstinės klasicistinės XVIII amžiaus bažnyčios, Beržore vis dar tvyro praėjusių šimtmečių dvasia. Ją saugoti padeda ir išlikusios senosios Kryžiaus kelio procesijų, atlaidų šventės bei katalikų piligrimystės tradicijos. Dėka Kryžiaus kelio stočių įsteigimo Beržore, dar XVIII amžiuje medinės koplytėlės – Beržoro Kalvarijos – tapo tikinčiųjų mąsių traukos centru.

Iš eglinių rąstų XVIII a. statyta Beržoro Šv. vyskupo Stanislovo bažnytėlė – viena iš nedaugelių tokių išlikusių Lietuvoje ir išsaugojusių praėjusių amžių dvasią. Nuotr. klasika-tradicijos.lt

Beržoro bažnyčia buvo pastatyta 1746 metais iš tašytų eglinių rąstų, o renovuota 1850. Jos viduje – nepaprastai šviesus ir jaukus interjeras,  stebuklinguoju vadinamas Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslas, liaudies meistrų skulptūros ir ištapyti ornamentuoti frizai. Tai – viena seniausių medinių šventovių Lietuvoje. Liaudies meistrų drožtais mediniais koplytstulpiais bei kryžiais išpuoštas ir visas kaimas.

Kaip pasakojo Roma Macienė, Beržoro bažnyčioje, kaip ir Platelių, vyksta adoracijos – p. Arūno Žliobos rūpesčiu bažnyčia būna atidaryta visą parą ir žvakių šviesoje tikintieji gali melstis per naktį. Apie tai paskelbiama atskirai, iškabinant informaciją ant durų bei socialiniame tinkle, kurio paskyrą Beržoras taip pat turi.

Medinės Beržoro bažnytėlės viduje – nepaprastai šviesu. Nuotr. klasika-tradicijos.lt

Kryžiaus kelių ėjimas per atlaidus kaimeliui yra didelė šventė, per Žolinės atlaidus vyksta ir suneštinės vaišės, aikštėje pastatomi stalai su suolais, koncertuoja kaimo ansamblis. „Su Beržoru esu stipriai surišta ir pati tuo stebiuosi“ , –  prisipažino pašnekovė, čia sugrįžtanti nuolat.

 


 

 

Kalbėjosi Akvilė Muliuolytė

 
APLANKYKITE:

Žemaitijos nacionalinis parkas: zemaitijosnp.lt
 
Trylika originalių Beržoro koplyčių paveikslų – stacijų – yra saugoma Žemaičių dailės muziejuje, Plungėje. Viena jų – „Simonas Kirenietis padeda nešti kryžių“ perduota restauravimui.
 
 
 

© klasika-tradicijos.lt

image_print