Velso pilys : akmeninis mamutas ir pasakų nykštukas

Karfilio pilis. Fot. © Andrius Valužis

Ne tik šiandieninė, bet ir istorinė Didžioji Britanija niekuomet nebuvo vieninga sala. Anglai, škotai ir valai salos taikiai pasidalinti negali jau koks tūkstantis metų. Sena ir į tautinę tapatybę giliai įsiręžusi yra anglų ir valų priešprieša. Oficialioje valstybės politikoje jos nerasime, tačiau tūkstančio metų senumo gynybinis griovys (angl. Offa’s Dyke) palei visą Velso-Anglijos istorinę ribą ir galingos Edvardo Pirmojo laikų pilys skirtos palaužti valų pasipriešinimą ir įtvirtinti karaliaus valdžią jų žemėse, mena laikus, kuomet valai aršiai priešinosi ginklu ir puldinėjo pačius anglus, laikydami juos svetimšaliais okupantais Britanijoje.

Vilhelmas Užkariautojas (1066-1087) Anglijoje pradėjęs normaniškąją Anglijos epochą, išsikėlė tikslą prisijungti Velsą. Plano įgyvendinimas truko gerus du šimtmečius ir niekuomet iki galo nepavyko. Šiandien rezistuojama mokyklose, gaivinant ir viešuose užrašuose naudojant valų kalbą.

Įspūdingiausios išlikusios Velso pilys, kurios, rodos, turėtų simbolizuoti tautos tvirtybę, mena normano-anglosaksų invaziją į Velsą ir jo aneksiją. Ir, visgi, Velse jomis yra didžiuojamasi. Pilių viename kvadratiniame kilometre čia daugiau nei betkur kitur pasaulyje.

 

Akmeninis mamutas – Karfilio pilis

 

Visų didžiausia Velse, o Britanijoje tenusileidžianti tik Vinzoro piliai, yra Karfilio tvirtovė (angl.k. Caerfilly castle). Karfilio miestukas šiandien yra dailus Velso sostinės Kardifo priemiestis apsuptas kalvų, tačiau jo centre įkurdintas „akmeninis mamutas“ susiurbia visą lankytojo dėmesį. Apsupta dirbtinių ežerų tvirtovė ne tik saugojo anglų kolonizatorius, tačiau demonstravo sukilti linkusiems valams Anglijos karaliaus raumenis.

Jos statytojo Gilbert’o de Clare titulas pasienio lordas (angl. marcher lord) kiek primena nakties sargybinį „Sostų karuose“. Pasienyje žemes turėję didikai įgydavo ir pareigą ginti karalystės ribas. Būdamas 18 metų Gilbert’as suvokė sparčiai augančią valų ir net kai kurių karaliui nepalankių anglų didikų palaikymą turinčio Velso princo Llywelyn ap Grufudd (nebandykite ištarti nepasikonsultavę su internetu) grėsmę. Siekdamas apsaugoti savo valdas pietų Velse, 1268 m. lordas pradėjo Karfilio pilies statybas.

Žolę rupšnojančios kanadinės berniklės yra neatsiejama Karfilio pilies dalis. Fot. © Andrius Valužis

Kaip skubėta ir kokios pajėgos mestos galime tik nutuokti iš liudijimo, jog pilis buvo užbaigta, o gynybiniai tvenkiniai sklidini vandens vos po trejų metų – 1271 m. Net nepaisant fakto, jog 1270 metais statomą tvirtovę princas Llywelyn užpuolė ir didelę dalį jos sunaikino. 1277 m. karalius Edvardas Pirmasis išplėšė iš Llywelyn jo Velso princo titulą ir išvijo į kalnuotą Šiaurės Velso gilumą. Titulą 1284 m. Šiaurės Velse Kernarvono pilyje jis suteikė savo sūnui, taip pradėdamas tradiciją Anglijos monarchui kartu paveldėti ir Velso princo vardą bei atimdamas iš valų paskutines nepriklausomybės viltis. Karfilio pilis nebeteko Pietų Velsą nuo valų ginančio fortposto reikšmės ir tapo administraciniu de Clare žemių centru.

Tiesa, patikrinti pilies patikimumą dar teko du kart, nes Anglijos karaliaus ambicijos ir valų norai neiškarto sutapo. Tvirtovę 1294 m. puolė tolimas paskutinio valų kilmės Velso princo giminaitis Madog ap Llywelyn. 1316 m. siaučiant marui prasidėjo valų kilmės didiko Llywelyn Bren vadovaujamas sukilimas ir pilis buvo apgulta dar kartą. Abi atakos baigėsi užpuolikų nesėkme, pilis pasirodė esanti patikima ir strategiškai gerai apgalvota.

Karfilio pilies griūvantis bokštas. Fot. © Andrius Valužis

Tai pirmoji koncentrinė tvirtovė. Tai reiškia, jog ją sudaro mažiausiai dvejos sienos, vidinės aukštesnės nei išorinės, kad nuo jų būtų patogu ginti išorines. Susisiekimas, viduje užtikrintas koridorių tinklu, leido pilies gynėjams sparčiai judėti iš vieno bokšto į kitą, kur tuo metu buvo didžiausias poreikis. Gerai apgalvotai tvirtovei ginti reikėjo kelis kartus mažiau žmonių nei buvo ją puolančiųjų. Pilį supanti griovių ir tvenkinių sistema jau savaime viduramžiams labai pažangus inžinerinis sprendimas, kuris stipriai mažino agresorių galimybes.

Karfilio pilies didžioji salė. Fot. © Andrius Valužis

Gilber de Clare to paties vardo sūnus žuvo nesusilaukęs vyriškos lyties palikuonių ir pilis per moterišką liniją ėjo iš vienų didikų rankų į kitas iki XV a. Praradusi net namų funkciją tvirtovė ėmė nykti. Panašiai kaip Trakų pilies atveju, apleisti mūrai ėmė tarnauti kalėjimu.

Kone visiems mačiusiems pilį kyla klausimas, dėl ko pavojingai pasviręs vienas jos bokštas. Tiksliai nežinoma, bet daug kas tiki versija, jog siekdamas panaikinti Anglijoje monarchiją garsusis lordas protektorius Oliveris Kromvelis bandė prikimšti parako ir susprogdinti daugelį pilių, idant jo priešininkai, karaliaus šalininkai, negalėtų jų panaudoti kaip fortifikacijų. Karfilio pilis esą buvusi tokia stipri, kad bokštas nuo sprogimo tik pasviręs. Tiesa tai ar ne, bet šiandien prilaikyti šį griūvantį“ bokštą nuotraukoje yra kiekvieno turisto pareiga.

Karfilio pilies kiemas: kairėje – didžioji salė, už jų, gyvenasosios patalpos, centre – pilies vartai. Fot. © Andrius Valužis


 
 





 

 

Raudonoji pilis – „pasakų nykštukas“

 

Kitoje Karfilio kalvos pusėje stūkso „pasakų nykštukas“ su kiek kitokia istorija. XIX amžiaus Vakarų Europoje Pramonės perversmui sparčiai keičiant kaimišką kraštovaizdį žmones ėmė neraminti netekties nuojautos. Kaip atsakas, gimė romantiškas praeities idealizavimas, senienų rinkimas, pastangos išsaugoti senovinę, ypač viduramžių, architektūrą ar net naudoti jos motyvus naujuose pastatuose.

Rytinis raudonosios pilies fasadas. Fot. © Andrius Valužis

Markizų Butų šeima Velso sostinėje Kardife atidarė laivybos dokus. Vėliau, anglies eksportui pietų Velse neregėtai suklestėjus, didikai tapo vienais turtingiausių žmonių pasaulyje. Johnas Crichton-Stuartas, trečasis Buto markizas turėjo daug intelektualių pomėgių – mėgo archeologiją, teologiją, lingvistiką ir istoriją. Ypač jis mėgo viską, kas susiję su viduramžiais. Ir šiems proto užsiėmimams jis negailėjo pinigų.

Būtent jam šiandienos valai yra dėkingi už atkurtą Karfilio ir Kardifo pilis, tačiau ekstravagantiškiausias didiko projektas kitoje Karfilio kalno pusėje esanti virš Tongwynlais miestelio pakibusi Raudonoji pilis (valų k. Castell Coch). Palyginti su kitomis pilimis ji – tik nykštukas, pasislėpęs bukų giraitėje. Tačiau taip atrodo, kol neprisiartini ir neapsilankai viduje – pasirodo, tai skoningas aukštos meninės vertės vaizduotės perlas, atkurtas, o gal reiktų sakyti, sufantazuotas neogotikos stiliumi.

Pietinis Raudonosios pilies fasadas. Matyti atkurtos vertikalios šaudymo angos ir viduramžiškos pastolių montavimo skylės mūre, XIX amžiaus statyboje tokios jau nenaudotos. Fot. © Andrius Valužis

Autentiška Raudonoji pilis pastatydinta Normanų užkariavimo laikais ir vėliau priklausė tam pačiam grafui Gilbert’ui de Clare, siekusiam įtvirtinti ir išlaikyti anglų įtaką Velse. Pilis, deja, neatlaikė 1314 m. valų sukilimo.

1848 m. John’as Crichton-Stuart’as pilies griuvėsius paveldėjo iš tėvo ir, būdamas viduramžių fanatiku, susidraugavo su panašaus plauko architektu William’u Burges’u, su kuriuo ir sutarė, jog šis paversiąs griuvėsius šeimos vasaros rezidencija – vieta prisiglausti po iškylavimo po apylinkes. O markizas jau už viską sumokėsiąs. Tiesa, nors nedaug žinota, kaip pilis galėjo atrodyti, vyrai rėmėsi kruopščiai išstudijuotais Vakarų Europos, ypač Prancūzijos viduramžių pilių pavyzdžiais.

Pagrindiniai Raudonosios pilies vartai. Fot. © Andrius Valužis

Raudonoji pilis ne be reikalo vadinama pasakų pilimi. Architektas ir interjero dailininkai, užsakovo skatinami, ant autentiškos pilies griuvėsių sukūrė literatūros, mitologijos ir gamtos šventovę, įvilktą į romantizuotą gotikinį mūrą. Kiekvienas pilies kambarys turi atskirą meninę temą. Banketų salė, aštuoniakampis Piešimo kambarys, kurio markizas norėjęs „kiek labiau ornamentuoto“, pono miegamasis, ponios Bute miegamasis, dukros kambarys, tarnų salė ir virtuvė atrodo taip, tarsi čia neseniai kažkas gyveno.

Raudonosios pilies banketų salė. Fot. © Andrius Valužis

Spiraliniais laiptais keliaujant iš vieno kambario į kitą labiau pasijunti tarsi meno kūrinio viduje nei viduramžių pilyje. Tiek pat keista yra sužinoti, kad visas šis vaizduotės mikro pasaulis nebuvo perdėm dažnai gyvenamas. Atrodo, lordas Butas prarado interesą pilimi vos tik ji buvo baigta ir šeima lankydavosi čia vos kelis kart per metus.  Po iškylų vaizdingose Kardifo apylinkėse pernakvoti buvo skirtas prabangus sodo namelis. Tiesa, istorija byloja, kad ponia Bute labai stipriai gedėjo savo vyro po jo mirties, siejo pilį su juo ir vėliau rinkosi čia leisti dienas.

Raudonosios pilies ponios Bute miegamasis. Fot. © Andrius Valužis

Žemiau pilies, kur šiuo metu plyti golfo laukas, Johnas Crichton-Stuartas buvo pasodinęs vynuogyną. Iš Prancūzijos markizas ne tik nusižiūrėjo smailius pilių bokštus nebūdingus gynybinėms Britanijos salos pilims, bet ir vyndarystės kultūrą, kurią, čia kažkuomet gyvavusią, pirmasis užsibrėžė atgaivinti.

Turistams juokinti vis kartojama vyndarių žurnalo apžvalga po pirmųjų metų Butų šeimos derliaus esą suvartoti pilyje saugomas vyno atsargas reikią keturių žmonių: dviejų laikyti žmogų ir dar vieno supilti vargšei aukai vyną į burną. Ir, nors vėliau derliaus gausa išaugo dešimtis kartų, o skonį vyno ekspertai vertino kaip ganėtinai neprastą, lai faktai negadina gero britiško humoro.

 

 

Keliavo autorius istorikas Andrius Valužis

 
 
 
 
 
 

© klasika-tradicijos.lt

 

image_print