Prieš įžengiant į Rembranto pasaulį ir XVII amžių privalu pereiti XXI amžiaus kasas ir patikras. Tačiau, pagaliau atsidūrus baltai juodo marmuro plytelėmis išklotame namų hole, iš tiesų pasijunti tarsi Jano Vermejerio paveiksle – apsuptas turtingos XVII a. Amsterdamo miestiečio buities. Kodėl tai negalėtų būti paties Rembranto paveikslas? Todėl, kad Rembrantas niekuomet netapė interjerų ir buitinio žanro scenų.

 

Vienu žymiausių pasaulio istorijoje dailininkų Rembrantas Harmensas van Reinas (oland. Rembrandt Harmenszoon van Rijn) tapo tapydamas nepaprastai tikroviškus, įtaigius ir emociškai paveikius portretus.

Rembrantas šiandien populiariai vadinamas ir olandų „Aukso amžiaus“ ikona.

Jis atvyko į Amsterdamą 1632 metais ir 20 metų – nuo 1639 iki 1658-ųjų gyveno ekstravagantiškame name miesto širdyje – dabartinėje Jodenbreestraat (liet. Žydų Plačiojoje) gatvėje. Čia jis darbavosi įkurtose dirbtuvėse, priimdavo potencialius pirkėjus bei meno prekeivius.

Tuomet Rembrantas buvo pripažintas ir žinomas už šalies ribų, buvo vedęs bei gyveno kultūringą džentelmeno gyvenimą.

Jaunas ar senas, turtuolis ar vargšas… Per gyvenimą Rembrantas nutapė gausybę autoportretų.

 

Šiame paveiksle dailininkui – 54 metai.“

 
 
 

Prabanga ir prestižas – į skolą

 

Yra ir kita istorijos pusė – įspūdingas trijų aukštų namas XVII a. pasaulio prekybos sostinės centre Rembranto buvo įsigytas į skolą ir, tiesą sakant, viršijo jo finansines galimybes.

Manoma, kad jau tuomet prasidėjo kėblumai dailininkui atsiskaitant su kreditoriumi. Viešas Rembranto bankrotas 1656-aisiais – daugeliui girdėtas faktas iš jo gyvenimo istorijos.

Po namo bei įrangos išpardavimo aukcionuose ir praėjus beveik 400 metų, autentiškų Rembrantui priklaususių daiktų beveik nėra išlikę.

Žinomi tik trys dailininkui priklausę reliktai – 1997 m. kiemo pamazgyne rasti du keraminiai indai iš Rembranto tapybos dirbtuvių bei jo laidotuvių medalionas.

Vertingais paveikslais ir barokiniais baldais papuoštas Rembranto namo holas cokoliniame aukšte – tarsi scena iš XVII a. olandų tapytojo paveikslo.

 

Rembranto namo interjeras buvo atkurtas kruopščiai sekant išlikusiu XVII a. inventoriumi ir panaudojant to laikotarpio baldus ir buities daiktus. Ant sienų kabantys meno kūriniai – skoliniai iš kitų Nyderlandų muziejų, tačiau jie padeda įsivaizduoti, kokio masto kolekciją buvo sukaupęs menininkas.

Rembranto namas, kaip ir dauguma Amsterdamo senamiestyje, yra siauras, bet aukštas ir ilgas. Į kiekvieną aukštą veda siauri mediniai laiptai.

 

Rembranto dirbtuvėse – dažų gamybos ir prekybos estampais paslaptys

 

Kaip ir kokiomis spalvomis Rembrantas tapė, kaip gaminosi dažus ir pigmentus, kaip prieš tapymą paruošdavo medžio lentą ar drobę, demonstruojama jo dirbtuvėse, įrengtose antrajame aukšte

Žinoma, XVII amžiuje nebuvo paruoštų dažų, kokius galime įsigyti šiandien. Kiekvienas dažas turėjo savo gamybos receptą, todėl dailininko dirbtuvė kartu buvo ir jo laboratorija.

Atkurtose Rembranto dirbtuvėse kasdien demonstruojama, kaip XVII amžiuje buvo gaminami dažai.

 

Pagamintiems dažams laikyti ilgesnį laiką buvo siuvami maišeliai iš kiaulių pūslių.

 

Senuosiuose dažų receptuose – natūralios bei gamtinės kilmės pigmentai ir aliejai, paprastai linų sėmenų. Dažams laikyti ilgesnį laiką buvo naudojami iš kiaulių puslių siuvami maišeliai.

Rembranto tapybai būdingos tamsios žemės spalvos ir storas skulptūrinis dažų sluoksnis. Paveiksluose dominuoja ruda spalvų palėte, tačiau yra ir tokių, kuriuose įvairiausiais atspalviais atsiskleidžia juoda, pavyzdžiui, dinastinei amerikiečių verslininkų šeimai Rokfeleriams priklausęs diptikas – vedybiniai Marten Soolmans and Oopjen Coppit portretai, tapyti 1632 m.

Šiandien didžiausia privati Rembranto kolekcija pasaulyje -11 kūrinių – priklauso taip pat JAV piliečiui – milijardieriui Tomui Kaplanui (Thomas Kaplan) iki 2017 metų buvusiam inkognito.

Rembrantas garsėjo ir kaip puikus graveris. Nuo kruopščiai Rembranto išraižytų vario plokšelių – graviūrų ar rūgštimi išėsdinto piešinio ofortuose galima buvo daugybę kartų atspausti meno kūrinį – estampą.

Rembranto estampai buvo labai vertinami. Kai kurie jų išties buvo eksliuzyvai – atspaudžiami ant brangaus japoniško popieriaus ar pergamento, todėl jais prekiaujant buvo galima neblogai uždirbti.

Rembranto autorystei priklauso ir tuomet brangiausiai nupirkto estampo vardas. Jame vaizduojamas pamokslaujantis Kristus, bet populiariai jis vadinamas „Šimto guldenų estampu„ (angl. „The Hundred Guilder Print„), tiek, kiek už jį ir buvo sumokėta. Palyginimui, 100 guldenų kainavo ir metai privačių studijų pas Rembrantą.

Rembrantas garsėjo kaip puikus graveris.

 

XVII amžiuje brangiausiai nupirktas Rembranto estampas buvo už 100 guldenų (tiek kainavo ir metai studijų pas Rembrantą).

 

Estampas – tai grafikos meno kūrinys, specialiu presu atspaustas nuo išraižytos ar rūgštimi išėsdintos metalo plokštelės (graviūros arba oforto).

 

Rembranto name-muziejuje saugoma beveik visa dailininko estampų kolekcija, o atkurtose dirbtuvėse senoviniu presu demonstruojamas jų atspaudimas nuo graviūros ar oforto technika paruoštų metalo plokštelių.

 

Mokinių klasė

 

Mokytis pas Rembrantą piešimo ir tapybos paslapčių plūdo mokiniai. Dokumentų įrašuose jų užfiksuota virš 50.
Didelė dalis Rembranto mokinių vėliau įsitvirtino Amsterdame kaip puikūs meistrai, tapantys rembrantiškąja maniera ir iš dalies sudarydami konkurenciją pačiam mokytojui.

Ir šiandien meno ekspertams tenka spręsti dilemas siekiant atskirti Rembranto piešinius ir netgi tapybos kūrinius, nuo jo mokinių darbų. Nuo 1968-ųjų tuo užsiima meno istorikus ir moksininkus vienijjantis projektas „Rembrandt research project„.

 

Rembrantas kaip kolekcionierius

 

Kolekcijų kambarys arba retenybių kabinetas – kunstkamera – buvo svarbiu Rembranto įkvėpimo šaltiniu kaip ir kitų dailininkų sukurti kūriniai – paveikslai bei estampai. Manoma, kad nenugalėta aistra kolekcionuoti buvo pagrindinė menininko finansinio žlugimo priežąstimi.

Skrtingai, nei kiti jo amžininkai, Rembrantas niekuomet nekeliavo semtis įkvėpimo į kitas šalis. Jis nebuvo Italijoje, tačiau šios šalies menas jam darė itin gilų poveikį. Jį įkvepė Karavadžas, Rafaelis, Ticianas.

Rembranto įkvepimo šaltinis buvo ir jo asmeninėje kolekcijoje kaupti meno kūriniai – jis buvo įsigijęs Piterio Pauliaus Rubenso, Albrechto Diurerio estampų, kuriuos kruopščiai studijavo.

Rembranto kolekcijoje buvo ir antikiniai biustai, senienos, šarvai ir medaliai, povandeniniai koralai ir kriauklės, egzotinių gyvūnų kailiai bei iškamšos, drugeliai…

 

Viešų XVII a. aukcionų įrašai demonstruoja, kad juose Rembrantas išleisdavo nepamatuotai dideles sumas net pirkdamas kriaukles. Silpnybės kolekcionavimui Rembrantas neįveikė net ir nebeįstengdamas mokėti skolos už įsigytą namą, o vėliau ir prasiskolinęs kitiems kreditoriams.

 

Gyvenamajame kambaryje – privataus gyvenimo nuokarpos

 

1634 metais Rembrantas vedė prekiautojo jo kūriniais pusseserę, turtingą paveldėtoją Saskiją Eilenberg (oland. Saskia Uylenburgh), kuri iki pat mirties jam pozavo bei įkūnijo paveikslų personažus. Ilgus metus Rembrantui sekėsi, tačiau, nepaisant jo žinomumo pasklidimo tarptautiniu mastu, dailininko turtas pradėjo mažėti, o klientų ratas – siaurėti.

Asmeninės problemos užklupo Rembrantą po Saskijos mirties 1642 metais. Tada prasidėjo fiansinės bėdos, vieši skandalai ir prieštaringi santykiai su tarnaitėmis.

1656 metais sunkiai įsiskolinęs keletui pirklių ir vienam galingam Amsterdamo politikui, Rembrantas kreipėsi į Aukščiausiąjį Teismą Hagoje su prašymu paskirstyti visą jo turtą kreditoriams. Priežastimi buvo nurodyti: „patirti nuostoliai versle, o taip pat praradimai bei nuostoliai jūroje“. Rembrantas iš tiesų turėjo rizikingų investicijų, tarp kurių buvo investicija į prekybinį laivą.

Paskelbus dailininko nemokumą, visi namų ūkio daiktai, baldai, milžiniška meno kūrinų kolekcija buvo suinventorizuoti bei parduoti, kap ir pats namas, sekančių dviejų metų bėgyje.

Po bankroto Rembrantas perskėlė į kitą Amsterdamo kanalų pusę prie Westerker bažnyčios, kur 1669 m. palaidotas. Rembrantas mirė pergyvenęs visus santuokinius savo vaikus ir būdamas beturtis. Jis buvo palaidotas kaip vargšas, todėl palaidojimo vieta liko nežinoma.

 

 
 
 

„Paveikslas baigtas tuomet, kai dailininkas sako,

kad jis baigtas.“

 

Rembrantas

 

Parengta pagal:

Rembranto namo-muziejaus Museum Het Rembrandthuis, Rijksmuseum muziejaus Amsterdame, Metropoliteno meno muziejaus Niujorke informaciją;

Menotyrinių esių rinkinį „Rethinking Rembrandt“, Waanders Publishers, Zwolle, 2002.

 

---

---

 

 

© klasika-tradicijos.lt