Simona Mantu: mano Vietnamas

Simona Mantuškevičiūtė – Mantu Vietname Sa Pa kalnuose. Nuotr. iš Simonos kelionių archyvo

„Į Vietnamą neskubėjau važiuoti, nes visi gąsdino, kad jame pavojinga… Bet man ten gera.

Į Vietnamą labai norėsiu grįžti, noriu jo daugiau patirti, aplankyti vidurinę šalies dalį…“

 

Simona Mantu

 

Vietname buvau apsistojusi penkiose skirtingose vietose: Hošimine (Ho Chi Minh), Hanojuje (Hanoi), Hadžiange (Ha Giang), Sapoje (Sa Pa), Halonge (Ha Long). Labai jautėsi, kad Vietnamas yra socialistinis. Atsižvelgiant į šalies karo istoriją, galbūt, kiek neįprasta, bet labiausiai man tai jautėsi pietų Vietname, Hošimine.

 
 

Hošiminas ir Vietnamo Karo muziejus

 

Kelionę pradėjau nuo Hošimino (Ho Chi Minh) pietuose. Tai yra didžiausias Vietnamo miestas.

Atvykus buvo sunku surasti nakvynės vietą, nes iš pagrindinių gatvių pasukus į siaurą takelį, atsiveria visai kitas miesto vaizdas. Jaučiausi tarsi vaikščiočiau pastatytose miesto imitacijos dekoracijose – siauri takučiai, iš visų pusių supa sienos, dangaus nematyti, jausmas lyg būtum uždaroje patalpoje, lyg kokiame angare.

Daugelis man patarė naktį stengtis niekur neklaidžioti, grįžti iki sutemų į „namus“, kadangi pavojinga. Nors mano draugės prancūzės, tuo pat metu buvusios ten, šėlo naktiniuose baruose ir, rodos, grįžo be didelių nuotykių.

„Daugelis man patarė naktį stengtis niekur neklaidžioti,

 

grįžti iki sutemų į „namus“, kadangi pavojinga.“

 

Kad labiau suprasti vietnamiečių kultūrą, labai verta aplankyti Vietnamo karo muziejų. Vietname buvo atliekami eksperimentai su ginklais, priešų naudojamos tonos cheminių preparatų, skirtų naikinti gamtą, žinoma, tuo pačiu ir žmones. O tie, kurie išgyveno karo laikotarpį, dabar kovoja su skaudžiomis pasekmėmis, kai kurie dėl sunkių susirgimų tiesiog laukdami mirties.

Hošimino muziejuje matytos nuotraukos iš karo laikotarpio, sukrečianti istorija paliko didelę atjautą tai patyrusiems žmonėms. Ir tiesiog gatvėse yra matomi apsigimimai, labai daug neišsivysčiusių žmonių su įvairiausiomis negaliomis, daugybė sergančių onkologinėmis ligomis.

 
 

35 valandų kelionė traukiniu

 

Iš pietų Vietnamo, Hošimino miesto, keliavau į Vietnamo šiaurę, į sostinę Hanojų (Hanoi) su traukiniu – tai buvo labai įdomi 35 valandų kelionė.

Pamiršau įsigyti vietinę sim kortelę, todėl neturėjau interneto, bet labai gerai pailsėjau – prisižiūrėjau nepaprastai gražių gamtos vaizdų per traukinio kupė langą, skaičiau knygas. Patyriau ir įdomių, netikėtų istorijų su vietiniais žmonėmis, keliavusiais drauge.

35 valandų kelionė traukiniu buvo su nakvyne. Kadangi Vietnamas yra didelis, labai daug laiko atima tiesiog keliavimas – jei neskrendama lėktuvu, o keliaujama žemės transportu.

„Turėjau rekomendacijas apsilankyti šiaurėje visai prie pat Kinijos sienos,

 

nes ten patys gražiausi keliai pasaulyje – aukštai kalnuose.“

 

Tik man atvykus į Vietnamą, prasidėjo šalies Nepriklausomybės šventimas. Šventė truko net penkias dienas. Atostogų metu vietiniai labai mėgsta keliauti savo šalyje, aplankyti draugus, gimines, todėl įsigyti lėktuvo bilietą buvo itin sunku. Traukiniai taip pat buvo pilnutėliai, o autobusai visai sausakimši, su pastatytomis tarp sėdynių papildomomis kėdutėmis vietiniams. Tad sėdėjome tikrai „glaudžiai“.

„Per Nepriklausomybės dienas keliaujant po Vietnamą buvo galima sutikti ir daug spalvingų kinų, pasidabinusių tradiciniais vietinių drabužiais.“

 

Per Nepriklausomybės dienas keliaujant po Vietnamą buvo galima sutikti ir daug spalvingų kinų, pasidabinusių tradiciniais vietinių drabužiais. Buvo smagu stebėti ir fotografuoti juos. Mat, turistų lankomuose objektuose buvo galima įsigyti šių vietnamiečių drabužių, o jie išties labai gražūs – ryškūs, spalvingi, su daug detalių.

Mano tikslas buvo Vietnamo šiaurė, labai norėjau pažinti ją. Turėjau rekomendacijas apsilankyti šiaurėje visai prie pat Kinijos sienos, nes ten patys gražiausi keliai pasaulyje – aukštai kalnuose. Vietos, kuriose lankiausi, yra apie 3 km aukštyje virš jūros lygio.

 

Hanojus ir vietnamietės moterys

 

Hanojaus centre vyksta smagus naktinis gyvenimas, naktiniai turgūs, kur galima nusipirkti daug garsių firminių ženklų padirbinių.

Atvykusi į miestą lankiau muziejus. Man svarbu pažinti ne tik šalies kraštovaizdį, maistą, bet ir istoriją, žmones, tradicijas, kultūrą, skirtumus tarp šalių, architektūrą, kas lėmė, kad ji tokia.

Hanojuje man patiko Moterų muziejuje, kuriame eksponuojama viskas apie Vietnamo moteris – nuo drabužių, aksesuarų iki jų gyvenimo, ką dirbdavo, kuo užsiimdavo, kokios moterys yra dabar ir ką veikia, jų pasiekimai skirtinguose sektoriuose, profesijose…

“ <…> kaip juokaujame su draugais, vyrai Azijoje dirba – taksi vairuotojais, o moterys – masažuotojomis.“

 

Žinoma, visur Azijoje šeimose labiau dominuoja vyras, tai jaučiasi ir čia. O veiklose, kaip juokaujame su draugais, vyrai Azijoje dirba – taksi vairuotojais, o moterys – masažuotojomis. Bet Vietname daug žemdirbystės darbų, moterys net ganėtinai aktyviai dalyvavo karo veiksmuose.

Dabar, žinoma, daug kas keičiasi, šalies ekonomika sparčiai auga, profesijos, išsilavinimai irgi atranda naujas kryptis, nors tai dar yra itin kontroliuojama valstybės. Na ir žinoma, šalis atranda turizmo rinką, moterys ir kažkuo prekiauja, gamina bei parduoda gatvėse maistą, suvenyrus, papuošalus.

Vietnamo kaimeliuose dar ir dabar galima sutikti moterų, apsirengusių tradiciniais drabužiais – prekiaujančių daržovėmis ar audiniais, čia pat audžiančių ar dekoruojančių audinius ornamentais. Mano akims tai buvo tikras grožis.

„…tiek jaunesnės, tiek vyresnės vietnamietės kasdieninėse veiklose pasidabina ir įspūdingais auskarais ar kaklo papuošalais.“

Tačiau tai ne vien tik dėl turistų – tiek jaunesnės, tiek vyresnės vietnamietės kasdieninėse veiklose pasidabina ir įspūdingais auskarais ar kaklo papuošalais. Vietnamo moterys man buvo įkvėpimas.

 
 

Vietnamo vaikai

 

Keliaudama dažnai pastebiu vyraujančias socialines problemas. Vietname, kalnų miestelyje Sa Pa mačiau didelę problemą – vaikų nuomą turizmui.

Vaikus, dar visai mažus, ikimokyklinio amžiaus aprengia šiltais tradiciniais rūbais, nors ten ir taip dienos metu gana aukšta temperatūra. Ant nugaros dar pririša skraistes – nešiokles su kūdikiais, bei išsiunčia į gatves prekiauti suvenyrais.

Atvykusi iš pradžių stebėjausi, iš kur tokio panašaus amžiaus čia pilna vaikų ir dar su kūdikiais ant nugaros. Vietinis, su kuriuo ten susipažinau, papasakojo, kad čia šeimos nuomoja vaikus tam, kad jie pardavinėtų suvenyrus. Mat, iš vaikų turistai nuperka daugiau, jų pagailėdami. Ir taip visą dieną, iki tikrai vėlios nakties, kai įprastai tokiu metu vaikams derėtų saldžiai miegoti, šiltai apkamšytiems savo lovelėse.

„Atvykusi iš pradžių stebėjausi, iš kur tokio panašaus amžiaus čia pilna vaikų ir dar su kūdikiais ant nugaros <…>

 

šeimos nuomoja vaikus tam, kad jie pardavinėtų suvenyrus.“

 

Kažkada, einant vėlų vakarą 9-10 valandą, išvydau mergaitę sėdinčią gatvėje prie išdėliotų suvenyrų ir miegančią su dar visiškai kūdikėliu įtaisytu jai ant nugaros. Taip suspaudė širdį. Vaikas turėtų senai būti lovoje, o yra tamsioje gatvėje pasodintas prekiauti ir dar ant pečių kūdykis, kuriam gal vos keli mėnesiai. Nefotografavau – tuo metu atrodė neetiška.

 

Azijietiška ir vietnamietiška kava

 

Azijoje turbūt populiariausia tirpi kava – “trys viename”. Bet Vietname pagaliau gavau tikros kavos – labai skanios, filtruojamos per specialius kavos filtrus!

O mano mėgstamiausia Egg coffee – tai išplaktas kiaušinio trynys su sutirštintu pienu, o ant viršaus užpilta karšta vietnamietiška kava. Skonis – lyg plikyto kremo. Hanojuje, vienoje slaptoje šeimos kavinėje radau ją tobulo skonio. Apsilankymas ten taip pat paliko įspūdį, nes patekti tenka per gyvenamojo namo tamsius koridorius, kol laiptais pakyli į trečią aukštą, kuriame pasklinda nuostabus kavos aromatas.

Tai yra daugiau, kaip 30 metų gyvuojantis šeimos verslas. Kavinėje – daug mažų kėdučių, staliukų, jokios pompastikos, viskas itin paprasta. Svarbiausia – išlaikytos jų tikrai geros kavos tradicijos. Būtinai paragaukite Egg coffee lankantis Vietname!

„Vietname pagaliau gavau tikros kavos – labai skanios, filtruojamos per specialius kavos filtrus.

 

O mano mėgstamiausia „Egg coffee“ – tai išplaktas kiaušinio trynys su sutirštintu pienu.“

 

Ir dar patarimas – Azijoje keliavimui daug patogiau naudoti apss’us (mobiliasias programėles), pavyzdžiui GRAB – daug saugiau, nei „pasigauti“ taksi gatvėje. Telefone gali matyti vairuotojo maršrutą, kada jis atvyks, kiek kainuos kelionė. Tai yra saugiau, jūs žinote vairuotojo duomenis, be to, jie privalo duoti keleiviui šalmą, jeigu važiuojate motoroleriu.

 

 
 

Sa Pa kalnuose

 

Keliaujant mėgstu išsinuomoti motorolerį ar motociklą ir vykti į neturistines vietas. Vietname motociklu keliavau po kalnus, kur nėra nutiestų kelių, akmenys, žvyras, skardžiai. Tai kiek pavojinga, tačiau tikrai verta dėl atsiveriančių vaizdų, kalnų, ryžių terasų, sutinkamu kelyje kaimų, žmonių.

Pradžioje maniau keliauti po Hadžiangą (Ha Giang), bet ten praleidau tik vieną naktį, nes atvykus sužinojau, kad prieš keletą dienų keliuose žuvo du ispanai turistai. Tad buvo padidinti pareigūnų reidai ir ypatingas dėmesys skiriamas keliaujantiems turistams. Nusprendžiau nerizikuoti bei neprisidaryti problemų su vietine policija, tad patraukiau sekančia mano kryptimi – į Sapą (Sa Pa).

„Sa Pa kalnų keliai pagrinde buvo serpantinai, akmenuoti, be jokių atitvarų.

 

Ir ten tikrai susidūri su iššūkiais“

 

 

Sa Pa kalnų keliai pagrinde buvo serpantinai, akmenuoti, be jokių atitvarų. Jei koks neatsargus judesys, lengva nuslysti nuo skardžio. Ir ten tikrai susidūri su iššūkiais.

Pavyzdžiui, nuomojant motociklą man nedavė nei dokumentų, nei draudimo. Trūko net vieno veidrodėlio, bet jie tik numojo ranka, jog nereikalingas dalykas, užteks vieno. Nuomos punkte nežinojo kuria kryptimi išvažiuoju. Jei būčiau kur nors nubildėjusi žemyn, niekas būtų nežinojęs, kur ieškoti.

Tad taip smagiai ir keliavau Sa Pa kalnuose – bekele ne tik važiavau motociklu, bet ir ėjau pėsčiomis itin siaurais kalnų keliukais, kuriuose jaučiausi esanti visiškai viena laukinėje gamtoje. Pradžioje dar lydėjo šunys, vėliau ir jie paliko mane vieną su savo nuotykiais.


 
 

Halongo įlanka

 

O po Sa Pa keliavau tiesiai į Halongo įlanką (Ha Long Bay). Labai norėjau pamatyti „Nusileidžiančiojo drakono“ salų sodo kraštovaizdį su visomis jo legendomis apie drakonus.

Mat, legenda pasakoja, jog Halongo įlanką sukūrė virš jos skridęs drakonas. Toje vietoje, kur jo uodega paliesdavo vandenį, atsirasdavo sala. Taip atsirado per 3000 salų ir įvairių formų uolų, kyšančių iš vandens, išsibarsčiusių po visą įlanką. Didesnės salos žalios, apaugusios vešliais miškais, o kai kurios yra tik stačios uolos, kyšančios apie 300 m. virš vandens.

Vaizdai mistiškai įspūdingi, taip tarsi ir dairaisi, ar išvysi netikėtai praskrendanti drakoną. Panašu, kad ir „Sostų karų“ („Game of Thrones“) serialo įtaka prie to jausmo prisidėjo.

„Legenda pasakoja, jog Halongo įlanką sukūrė virš jos skridęs drakonas.

 

Toje vietoje, kur jo uodega paliesdavo vandenį, atsirasdavo sala.“

 

Man keliaujant po Vietnamo šiaurę, jau buvo prasidėjęs lietingasis sezonas. Tą dieną, kai keliavau į Ha Long Bay, visą dieną nepertraukiamai lijo stiprus lietus, o aš buvau ne tik peršalusi kalnuose, bet ir kiaurai iki paskutinio siūlelio permirkusiais nuo lietaus rūbais. Tačiau net ir tai nesumažino ten patirtų įspūdžių bei aikčiojimo nuo atsiveriančio kraštovaizdžio užburiančio grožio. Rūkas, lietaus dargana sukūrė dar didesnę mistiką ir magiją.


 

Keliavome keturiese su naujais draugais, su kuriais susipažinome pusryčiaujant – jaunu teisininku britu bei sužadėtinių porele iš Brazilijos, gyvenančiomis Kinijoje, mokslininke bei animatore.

Kelionėse susipažinau su daugybe įdomių žmonių, pokalbių temų įvairovė buvo begalinė. Su kai kuriais lyg šiol esame draugai, palaikome ryšį, susitinkame vėl, net Lietuvoje. O tą rytą Vietname net sutikau pusryčiaujant lietuvį, keliaujantį iš Naujosios Zelandijos. Gal du mėnesius nebuvau sutikusi kelionėje lietuvio, taip keista ir gera buvo kalbėti lietuviškai, taip saldu, tarsi medus būtų užliejęs balso stygas…

Po Halongo įlankos dar grįžau į Hanojų, pasimačiau su Hadžiange sutiktu motociklų fanu – ispanu architektu gyvenančiu Hanojuje, kuris net kelis kartus yra buvęs Lietuvoje. Jis parodė dar kelias slaptas vieteles, kuriose buvo tik vietiniai, pavyzdžiui, sovietinį palikimą – ledainę, kurioje gali nusipirkti tarybinių ledų, vos už 0,16 euro. Ledainė akivaizdžiai yra finansiškai remiama valstybės.

Taip prisivalgiusi ledų, ryte dar išgėriau Egg coffee ir įsimylėjusi Vietnamą išskridau į Filipinus.

 

 

Dienoraščio autorė Simona Mantuškevičiūtė-Mantu.

Nuotraukos – iš autorės kelionių archyvo.