Simona Mantu: mano Balis. Ištraukos iš fotodienoraščio

Puru Gunung Kawi šventykloje, iškaltoje oloje iš akmens. Nuotr. iš Simonos Mantu archyvo

„Balis man labiausiai įstrigo gamtos išskirtinumu ir stipriu baliečių tikėjimu Dievais.
Dėl to norėčiau grįžti į Balį… ir grįšiu.“

Simona Mantu

 

Balyje atsidūriau neplanuotai ir visai neromantiškai, tiesiog Tailando vizai reikėjo nurodyti išvykimo iš šalies datą, tad teko susirasti kažkokią kryptį, draugė išgyrė Balį ir radome juokingai pigius bilietus. 

Planavau pabūti savaitę ar dvi ir grįžti į Tailandą, bet Balyje buvo taip gera, kad nusprendžiau likti tiek, kiek galiojo mano atvykimo viza. Išsinuomavau mėnesiui motorolerį ir pažindinausi su sala visomis kryptimis, visomis jos spalvomis, skoniais, kvapais, žmonėmis, visu grožiu bei, žinoma, Dievais.

 

Balis – Dievų sala

 

Baliečiai yra labai tikintys savo Dievais ir tai tikrai pajaus kiekvienas atvykęs į salą. Galbūt todėl sutikti vietiniai žmonės manimi rūpindavosi ir aš labai saugiai čia jaučiausi.

Vietiniai pagrinde yra hinduistai. Indonezijoje yra tik 2 proc. hinduistų ir istoriškai taip susiklostė, kad tie 2 proc. gyvena Balio saloje.

Jų tikėjimas šiek tiek skiriasi nuo indų ir jie turi Dievų, mums atrodančių labai mistiškai. Balis ne veltui yra vadinamas „Island of Gods“ („Dievų sala„). Saloje begalė įspūdingų šventyklų, net kiekvienas namas turi po mažesnę ar didesnę šventyklą savo kieme.

 

„Jie labai stipriai tiki, kad jei pas juos apsilankė svečias, tai yra siųsta Dievo.

 

Svečiais jie ir turi pasirūpinti kaip Dievais – duoti geriausia, ką gali duoti.“

 

Žmonės labai tiki karma. Pavyzdžiui, kelyje užklupus liūčiai, aš netyčia atsidūriau vienos baliečių šeimos namuose ir namų šeimininkė pakvietė mane apsistoti pas juos gyventi. Tiesiog taip. Jie labai stipriai tiki, kad jei pas juos apsilankė svečias, tai yra siųsta Dievo. Svečiais jie ir turi pasirūpinti kaip Dievais, duoti geriausia, ką gali duoti.

Balio nuotraukose visada būna ši šventykla – Ulun Danu. Ji yra ežere aukštai kalnuose Gražu, bet tai labai turistinė vieta. Nors ir lijo, aplink buvo pilna žmonių.

 

Gamta

 

Balį aš visą laiką vadinau „Avatarija“, nes ten įspūdinga, išskirtinė gamta, labai žalia, džiunglės, visa augmenija, kriokliai, kalnai, ugnikalniai, o dar delfinai, stebuklingieji planktonai šiaurėje – visiška egzotika. Ten ir labai daug beždžionių, yra beždžionių parkai, nors jos – ne visai mano draugės.

Tąkart Balyje buvau vasarį-kovą. Kiti sako, kad tai – pats lietingasis sezonas, salos centrinėje dalyje kasdien popiet lydavo, bet salos pakraščiuose – ne.
Balis taip pat garsėja savo ryžių terasomis. Centrinėje salos dalyje jos įspūdingiausios. Pavyzdžiui, Jatiluwih ryžių terasos yra UNESCO saugomas objektas ir užima net daugiau kaip 600 ha.

 

„Balis taip pat garsėja savo ryžių terasomis.

 

Centrinėje salos dalyje jos įspūdingiausios.“

 

Aš po salą keliavau, kaip juokauju, su savuoju „unikornu“. Turėjau išsinuomavusi rožinį motorolerį. Važiavau juo ir į kalnus. Ten labai lijo, buvo pavojingas kelias, slidu, serpentinai, tad daug adrenalino, bet tikslą pasiekiau. O tikslas buvo pervažiuoti kalnus ir nusileisti kitoje jų pusėje – Lovinoje, šiaurėje, pas delfinus.

Lovina dabar yra viena mano mėgiamiausių vietų Balyje. Ten yra Balio jūra, o joje gyvena stebuklingieji planktonai – mikroorganizmai, šviečiantys vandenyje naktį. Buvo labai įspūdinga plaukioti su jais. Ir, žinoma, pasitikti saulę su delfinais. Nors tai darosi labai turistinė pramoga – dar prieš aušrą daugybė mažų motorinių valtelių su turistais plaukia pamatyti delfinų ir plaukioja jiems iš paskos. Regis, delfinus tai gąsdina, nes jie pasirodo retai ir tik įkvėpti oro.

„…po salą keliavau, kaip juokauju, su savuoju „unikornu“.

 

Turėjau išsinuomavusi rožinį motorolerį. „

 

O dar, ten netoliese buvo nuostabi budistinė šventykla,rodos, vienintelė budistinė šventykla Balyje. Bent jau didžiausia ir įspūdingiausia, tai tikrai. Joje rasdavau ramybę, kiekvieną dieną važiuodavau medituoti ar tiesiog ten pabūti. Ji yra kalnuose, ten atsisėdi ir matai jūrą. Ši šventykla buvo viena iš priežasčių, kodėl ilgiau likau šiaurėje. Lovinoje pasilikau devynias dienas. Gyvenau gražiame, mažame šeimos hostelyje, pas vietinių šeimą.

Šiaurė taip pat sužavėjo savo gamta, nuostabiais kriokliais ir karštųjų versmių baseinais – iš žemės gelmių tekančio gydančio vandens.

O čia kitoje Balio pusėje, pietvakariuose. Nuvažiavau viena, susiradau instruktorių, kuris pamokino plaukioti banglente. Pirmą kartą plaukiojau ir, žinoma, labai patiko.

 
 
 

Žmonės

 

Baliečiai man buvo labai gražūs, įdomūs žmonės. Fotografau juos.

Štai kartą pravažiavau motoroleriu pro šią moterį ir kažkas įstrigo, kažką pajutau, man ji pasirodė tokia graži. Apsisukau, grįžau ir paprašiau jos leisti nufotografuoti. Jos akyse įžvelgiau tokį grožį, tokį gylį.

 

„Visi žmonės Balyje man atrodė tokie geri, plačiausia šypsena lydį kasdien.“

 

Man ji tobulai graži. Buvo basomis kojomis, štai tokia senučiukė, ėjo keliu, nešėsi prisirinkusi kažkokių kiaušinėlių. Kai pagyriau, jog ji labai graži, nusišypsojo man ir pastebėjau, kad jau neturi dantų, bet akys… jose buvo galima įžvelgti begalę gyvenimo spalvų.

Visi žmonės Balyje man atrodė tokie geri, plačiausia šypsena lydį kasdien.

 

Ubudas

 

Į Ubudą grįžau tris kartus. Jis labai turistinis, daug žmonių, jogos centrų, o ir tautiečių tikrai galima sutikti, kiekvieną dieną kur nors išgirsdavau kalbant lietuviškai. Mano Balio mėgstamiausia vieta yra šiaurė, joje nėra ant kiekvieno kampo suvenyrų su užrašais „I love Bali“, bet Ubudas tikrai turi savo šarmo. Ne veltui vadinamas jogų meka, kultūros centru, čia galima rasti nuostabiausių meno kūrinių, be to, iš jo labai patogu visur keliauti aplink, man jis – tarsi centrinė šalies ašis.

 

Balio šventyklose

 

Šią šventyklą, Pura Tirta Empul, man parodė vietinis, kuris viename krioklyje dirba gelbėtoju, su juo ten ir susipažinau. Eli pamokė kaip melstis, kaip atlikti jų ritualus, kiek ratų apsukti su žiedlapiais, kiek kartų po vandeniu panardinti galvą, kaip prašyti norų išsipildymo ir t. t.

Atvažiavus į šventyklą su vietiniu buvo labai įdomu, nes jis paaiškino visas jų tradicijas. Prie kiekvienos versmės, kur teka vanduo, reikėjo atlikti apsivalymo šventu vandeniu ritualą, buvo du tokie baseinai.

 

„…vanduo buvo ledinis, kelionę per šį šventą apvalymo ritualą baigiau virpanti ir nuo šalčio pamėlusiomis lūpomis.“

 

Tarp kitko, vanduo buvo ledinis, kelionę per šį šventą apvalymo ritualą baigiau virpanti ir nuo šalčio pamėlusiomis lūpomis.

Kitoje šventykloje, Pura Gunung Kawi, taip pat buvo labai įspūdinga, čia visas miestas įsikūręs oloje, iškalta, išskaptuota šventykla tiesiog iš akmens. Mes atvažiavome 10 minučių iki uždarymo, tad šventykla buvo jau visiškai tuščia, mes buvome likę vieni. Čia jaučiau nepaprastai stiprią energiją, buvo tiesiog gera būti, absoliutus ramybės jausmas, o kadangi buvo visiškai tuščia, jaučiausi tarsi patekus į kažkokį mistinį, kitą pasaulį.

 

Maistas

 

O desertui mano naujasis pažįstamas parodė vietinį maisto turgų. Pastebėjau, kad įprastai iš manęs, kaip turistės, visur prašydavo du, tris kartus brangiau nei iš vietinių, o čia su vietiniu draugu mokėjau tiek pat, kiek jie.

Maistas buvo nepaprastai skanus, gausus, bet kainavo iki euro lietuviška valiuta. Žinoma, turguje visi vietiniai keistai žiūrėjo į mane, juokėsi ir stebėjosi, ką čia veikia turistė – buvau viena tokia, tad labai išsiskyriau iš minios.

 

 „…vaisiai – raudonasis drakono vaisius, mangai, salak arba gyvatės vaisius ir kiti – buvo kasdienis maisto malonumas tiek skrandžiui, tiek akims, tiek sielai.“

 

Turguje gali prisiragauti įvairiausių vaisių, pamatyti daug spalvų bei egzotikos. Labai smagu paragauti vietinių skonių.

Aš esu vegetarė, tad džiaugiausi atradusi gado-gado patiekalą, kuris buvo vienas mano mėgstamiausių maistų Balyje. Jis yra be mėsos, tad puikiausiai tiko. Žinoma, vaisiai – raudonasis drakono vaisius, mangai, salak arba gyvatės vaisius ir kiti – buvo kasdienis maisto malonumas tiek skrandžiui, tiek akims, tiek sielai. O pusryčiams kartais pasilepindavau saldumynais, tradiciniu balietišku pyragu.

 

Rytas smilkaluose

 

Balyje nuostabu tai, kad kiekvieną rytą pabudus visas miestas skęsta smilkaluose. Nes rytais prie kiekvieno namo, prie kiekvienos Dievų skulptūros jie palieka krepšelį – Canang sari – su auka Dievams. Krepšelyje būna gėles, kažkoks maistas (ryžiai, saldainis, sausainis ir pan.) bei smilkalai, kartais įdedami ir pinigai. Atsikeli ir, atrodo, visas miestas apgaubtas smilkalų aromato. Man buvo labai gera.

Ir jie meldžiasi, turi tokią tradiciją – su gėlytėmis bei šventintu vandeniu, rodos, tris kartus apsuka ratą kalbėdami maldą. Moterys kartais eina prie kiekvieno namo, prie kiekvienų durų, meldžiasi ir palieka Canang sari krepšelį Dievams.

 

„… rytais prie kiekvieno namo, prie kiekvienos Dievų skulptūros jie palieka krepšelį – „Canang sari“  su auka Dievams.“

 

Kai vyksta šventinės ceremonijos visas miestelis keliauja į šventyklą. Moterys ir vyrai pasipuošia to miestelio išskirtiniais, tradiciniais rūbais. Vyrukai eina paskui moteris ir groja muzikos instrumentais – atrodo labai įspūdingai. Kadangi dirbu su garsų terapija, man buvo pasimėgavimas klausantis jų būgnų garsų.

 

 

 

 

 

Baliečių Naujieji metai

 

Kovo mėnesį Balyje kaip tik patekau į jų Naujųjų metų šventimą. Man tai buvo įspūdinga patirtis, nes jie švenčia penkias dienas, bet pagrindinės dienos yra trys.

Pirmąją dieną visi žmonės meldžiasi tiesiog susėdę miestelio pagrindinėje gatvėje. Kitą dieną jie organizuoja Ogoh ogoh pasirodymus ir kovas. Tuo pačiu tai ir kovos tarp miestelių bei kaimų, varžomasi, kurių blogietis pasirodys įspūdingesnis. Tačiau visus galiausiai nugali gėris, o blogiečių “liekanos“ kitą dieną mėtosi visur gatvėse.

 

„Kitą dieną jie organizuoja „Ogoh ogoh“ pasirodymus ir kovas.

Tuo pačiu tai ir kovos tarp miestelių bei kaimų, varžomasi, kurių blogietis pasirodys įspūdingesnis.“

 

Ne tokios įspūdingos, bet panašios kovos tarp gėrio ir blogio pas mus vyksta per Užgavėnes tarp lašininio su kanapiniu. Baliečiai irgi gamina tokius „balbokus“ – blogiečius, demonus, ir organizuoja kovas, kuris nugalės. Vyksta didelis šventimas – daug triukšmo, žmonių, visi linksminasi.

 

„Man labai patiko – kad visa šalis turi tylos dieną ir tai įpareigoja likti namie su šeima.

 

Arba gali tiesiog medituoti ir susikoncentruoti į save.“

 

O paskutinė diena yra tylos diena. Visoje saloje nenaudojama elektra, visos komunikacijos, telefonai, internetas – viskas. Sustabdomas visas eismas, tiek žemės, tiek oro, tiek vandens. Viešbutyje prašė nedegti šviesos, elektra buvo, bet jos tiesiog sąmoningai nejungėme. Pažiūrėjus per langą, atrodė, kad viskas skęsta tamsoje, visoje saloje buvo tamsu. Tuomet nevyksta jokie skrydžiai. Negalima išeiti iš namų, tiesiog lieki viduje ir medituoji. Po visų linksmybių vyksta toks nusiraminimas.

Man labai patiko kad visa šalis turi tylos dieną ir tai įpareigoja likti namie su šeima. Arba gali tiesiog medituoti ir susikoncentruoti į save.

 

 

Autorė – keliautoja, kelionių vadovė Simona Mantuškevičiūtė-Mantu

Nuotraukos – iš Simonos Mantu kelionių archyvo

 





 

 

 

 

image_print