Siekianti prikelti Romantizmą – poetė Eglė Kirilauskaitė

Poetė Eglė Kirilauskaitė – neoromantinės performatyviosios poezijos kūrėja. Nuotr. © Giedrė Ališauskaitė

Atgaivinti XIX amžiaus Romantizmą, epochos pasaulėžiūrą ir jauseną, aristokratišką eleganciją ir jausmų veržlumą – toks yra šiuolaikinės poetės Eglės Kirilauskaitės siekis. Eglė save laiko postmodernios poezijos atstove, jos kameriniuose poezijos vakaruose netrūksta performanso elementų, glaudžių diskusijų su publika bei kolegos pianisto Dariaus Mažinto šiuolaikiškai interpretuojamos klasikinės muzikos.

 

Eglė tai vadina neoromantine performatyviaja poezija.

Visgi neišsemiamas įkvėpimo šaltinis poetei yra permainingas, prieštaringas XIX amžius, šio laikotarpio literatūros autorių ir jų kūrinių personažų likimai, kaip, beje, ir muzika.

Juk, pasak Eglės, tarp poezijos ir muzikos scenoje vyksta „meilės romanas“…
 
 
 
 

Egle, tave galima išvysti įvairiausiose erdvėse visoje Lietuvoje ieškančią ir klausiančią Romantizmo apraiškų – muziejuose, dvaruose, net Energetikos ir technikos muziejuje…

Ar galėtum papasakoti, koks tai projektas?

 

Į klausimą, kodėl baigėsi Romantizmas, aš jau daugiau nei metus atsakinėju su kolega Dariumi Mažintu. Tai mūsų bendras jungtinis fortepijoninės muzikos ir poezijos projektas, orientuotas į šiuolaikines Romantizmo transformacijas ir apraiškas mene ir už jo ribų.

Nuotr. © Giedrė Ališauskaitė

Renginio metu pianistas groja XIX a. muziką, šiuolaikinių interpretacijų principu. Jis negroja taip, kaip grojo Frederikas Šopenas, o tiesiog pagal šiandien madingas ir priimtinas fotepijono atlikimo strategijas.

Tuo tarpu aš, atvirkščiai, skaitau savo šiuolaikinę poeziją, bet Romantizmo tematika.

Interaktyvus muzikos ir poezijos renginys užbaigiamas mūsų abiejų diskusija, pokalbiais su publika, kuriais ir stengiamės atsakyti į klausimą „Kodėl baigėsi Romantizmas?“, ar jis baigėsi, kur galima įžvelgti jo apraiškų šiandien…

Šį projektą siekiame pristatyti kuo plačiau Lietuvoje, įvairiose erdvėse, pradedant Vilniumi, baigiant provincija, dvarais, bibliotekomis, muziejais.

 

Kaip kilo tokio projekto idėja – šiuolaikiškai transformuoti senai į istorijos puslapius nugulusią  epochą?

 

Aš visada save priskyriau tiems naiviems poetams idealistams, kurie tiki altruizmu, kanoninėmis poezijos formomis. Ilgą laiką galvojau, su kuo galėčiau susitapatinti labiausiai – su postmodernizmo vertybių sistema ar modernizmo poetų siūlomais meninių vertybių visumos variantais.

Man vistik priimtiniausias Romantizmas per šiandieninę prizmę – per postmodernizmo akinius tarsi atsigręžiu atgal ir bandau jį prikelti netiesiogiai.

„Romantizmo pasaulėjauta man yra artimiausia, man artimas dramatizmas, noras priešintis

 

sustabarėjusioms socialinėms normoms, stagnacijai.“

 

Kadangi esu performatyviosios poezijos atstovė, man labai svarbu pats pasirodymas – tai, kaip aš savo poeziją pateikiu publikai. Mano kūryba dabar nėra orientuota į publikacijas, o būtent į meno sklaidą ir aš tikiu, kad ji efektyviausia tada, kai vykdomi tarpdisciplininiai projektai – jungiamos bent dvi meno rūšys. Dėl to radau mano meninėms pažiūroms artimą žmogų iš muzikos srities – pianistą.

Manau, kad poezija ir muzika yra artimos, joms yra užprogramuota bendradarbiauti. Jos turi tuos pačius elementus – intonaciją, ritmą, melodingumą.

 

Savo poeziją vadini postmodernia, esi apibūdinama ir kaip performatyviosios poezijos krypties atstovė.

Kaip šalia tavo XXI a. poezijos atsirado XIX a. Romantizmas – su Oskaro Vaildo Dorianu Grėjumi, Aleksandru Puškinu, prancūzų rašytoja Žorž Sand?

 

Viskas natūraliai tarsi vedė prie šios tematikos ir prie šio laikotarpio. Man daug įtakos padarė autoritetai, mano studijos ir turbūt prigimtis – santykinai romantizuota, linkusi idealizuoti, šiek tiek naiviai, bet visąlaik pozityviai, kiek dramatiškai hiperbolizuojant žiūrėti į kasdienybės detales.

Savo gyvenime sutikau raštojų, konkrečiai turiu omenyje rašytoją Stepą Eitminavičių, kuris buvo ir mano lietuvių kalbos bei literatūros mokytojas. Jis mus mokė stebėti ir tarsi pro padidintus akinius žiūrėti į kasdienybės detales. Tai man, kaip tuo metu jau rašančiai, suteikė tam tikros struktūros. Per tą stebėjimą ir stebėjimąsi aš ėmiau viską hiperbolizuoti ir tirštinti spalvas savo kūryboje. Tai vertinu kaip teigiamą dalyką.

 

Poezijos popietėje Markučių dvare Vilniuje. Nuotr. © Vytautas Daraškevičius

Vėliau mano anglų literatūros studijos atvedė būtent prie XIX a. genijų literatūros srityje. Mane labai žavėjo ir Oskaro Vaildo kūryba, ir XIX amžiaus poetai romantikai. Tačiau ne vien kaip menininkai skaitytoją. Kadangi tai buvo mano studijos, aš detaliai analizavau jų kūrybą, jų taikomus metodus, kodėl jie taip rašo, kas slypi už turinio.

Nebuvau vien tik skaitytoja, neskaičiau taikydama eskapizmo metodą, nekreipiant dėmesio į simboliką, metaforas. Aš susitapatinau su jų rašymo metodais, tematika. Tiesiog sutapo virpesiai su laikotarpiu, su polinkiu matyti detales ir plėsti ribas – matyti daugiau, nei mes matytume plika akimi arba realisto rašytojo akimi.

 

Ar mes, tavo publika, teisingai šiandien suvokiame XIX-ą amžių ir Romantizmo epochą? Galbūt ją pernelyg romantizuojame? Juk, pavyzdžiui, Oskaro Vaildo „Doriano Grėjaus portretas“ iš tikrųjų yra apie XIX a. aukštuomenės nuopolį, dekadansą…

 

Aš manau, kad čia, šiame klausime jau prasideda Romantizmas. Žiūrint per postmodernizmo akinius, negalima vienareikšmiškai atsakyti – visi atsakymai yra ir teisingi, ir klaidingi vienu metu. Aš manau, kad bet kokia skaitytojų interpretacija tiesiog yra. Ar ji tesinga, ar klaidinga – mes neatsakysime vienareikšmiškai. Postmodernizmas yra chaosas. Jo šūkis „anything goes“ (liet. „tinka viskas“) būtent ir reiškia, kad viskas, visos interpretacijos tinka.

Paminėjote Oskarą Vaildą, nuopolį, dekadansą – viskas galioja ir dabar, tik turinys yra kitas. Aukštuomenė nebesilanko salonuose su perukais, bet juk egzistuoja mūsų visuomenėje ir aukštuomenė, ir vidurinioji klasė.

„Viskas yra tas pats.

 

Ta pati žlugusi moralė yra tik subtiliau slepiama negu tada, bet tie patys elgesio modeliai lygiai taip pat egzistuoja.“

 

Gal ne taip oficialiai, bet yra tam tikri elito sluoksniai ir tos pačios vertybės, antivertybės, kurios galiojo ir Oskaro Vaildo laikais. Jos pasireiškia ir dabar, tik aplinka kita. Jau nebe salonuose, o galbūt uždaruose prabangiuose vakarėliuose.

 

Viena iš tavo poezijos vakarų herojų yra XIX a. prancūzų rašytoja Žorž Sand. Dėl savo siekių būti nepriklausoma, gyventi ir mylėti laisvai, ji buvo laikoma amžiaus maištautoja ir skandaliste.
Šiandien XIX a. suvaržymai nebeegzistuoja, tad kuo gali būti aktuali jos gyvenimo istorija, o ypač meilės istorija su lenkų kompozitoriumi Frederiku Šopenu?

 

Čia jau prasideda performatyvusis menas. Man Žorž Sand įdomi būtent kaip asmenybė. Ji turbūt labiausiai ir žavi struktūrų ir visuotinių nusistovėjusių normų laužymu. Laužyti visuomenės normas šiais laikais irg gali lygiai taip pat, kaip tą darė Žorž Sand XIX amžiuje.

Nešiodama kelnes arba rūkydama cigarus su vyrais šiais laikais tu nieko nebenustebinsi, bet gali, būdama mergina, kokiame nors oficialiame Vilniaus elito kontekste kalbėti rimtu veidu, su jumoru ironiškai traukdama per dantį aplinkinius pašnekovus, nors jie tikisi, kad būdama išsilavinusi turėtum tyliai sėdėti ir kuo mažiau kalbėti.  Ironija, buvimas dėmesio centre – tai irgi yra visuomenės normų laužymas.

Eglė Kirilauskaitė su scenos partneriu pianistu Dariumi Mažintu. Nuotr. © Vytautas Daraškevičius

 

Grįžkime prie Romantizmo ir prie Žorž Sand istorijos su Frederiku Šopenu. Savo gyvenime  labai gerai pritaikau šią strategiją – netiesiogiai, neturiu meilės romano su Šopenu (juokiasi). Bet mano akivaizdoje vyksta dviejų meno rūšių meilės romanas – poezijos ir muzikos, meilės romanas ant scenos tarp manes ir pianisto, mano kolegos. Netiesiogiai, bet mūsų menai sąveikauja – jis groja man, mano poezijos įkvėptas, o aš rašau eilėraščius muzikos tematika ir tai yra adresuota jam, tam vaidmeniui, kurį jis atlieka  scenoje. Jis irgi scenoje bendrauja su vaidmeniu, kurį aš pateikiu.

„Aš Žorž Sand atradau vaikystėje, kai skaičiau labai daug įvairiausios klasikinės literatūros.

 

Vėliau pradėjau domėtis ja kaip asmenybe, nes autorius ir kūryba man yra neatsiejami.“

 

Būtent tas netradicinis nelaimingas meilės romanas su Šopenu man buvo įdomus, kažkuo traukė, žavėjo. Galbūt dėl to, kad tai buvo uždrausta ir prieš visuomenės normas. O kai kas nors yra uždrausta, keista, prieštarauja standartams – čia prasideda kūryba, gali apie tai rašyti. Standartinė, visuotinė, pateisinama santuoka, be abejo, nebūtų taip įdomu, kaip kad yra įdomu slaptas romanas.

Nuotr. © Giedrė Ališauskaitė

Kaip galėtum paprastais žodžiais apibrėžti, kas yra postmodernizmas ir postmodernistinė poezija ?

 

Postmodernizmas – tai chaotiškas skirtingų stilių derinimas, chaotiška meninė erdvė, kur gali taikyti pačias įvairiausias formas, jas klijuoti, jungti skirtingus meno žanrus, temas – derinti tai, kas kitu atveju būtų lyg ir nesuderinama.

Postmodernizmas neturi griežtos struktūros, griežtų standartų ir kriterijų… Ten viskas tinka.

Svarbu tai, kad postmodernizmo menas turi bendrauti su auditorija, turi būti sąveika. Menas turi būti gyvas – ne padėtas kažkur lentynoje ar stalčiuje.

Tai man svarbu ir projekte „Kodėl baigėsi Romantizmas?“ – kad menas būtų skleidžiama kuo plačiau. Pasirodymo metu būtinai yra įtraukiamas ir žiūrovas – kad jis pasijustų pasirodymo dalimi, neliktų tik pasyvus stebėtojas.

„Aš griaunu ketvirtą sieną, mėgstu prie žiūrovų prieiti po oficialiosios skaitymų dalies.

 

Uždavinėju klausimus žiūrovams, jie gali manęs kažko paklausti.“

 

Mes kalbame labai natūraliai, labai gyvai, bet aš tuo metu esu ne visai aš – tai irgi kalba mano vaidmuo „Eglė ant scenos“.

Aš pati mėgstu savo kūrybą interpretuoti klausytojų akivaizdoje. Man yra svarbu intonacija, teatrališkos manieros, vaidybiniai elementai.

Postmodernizmui būdingos nenuspėjamos pabaigos. Jeigu tai yra literatūra, gali paimti seną jau egzistuojantį pasakojimą ir perrašyti jį kitaip. Arba, jei tai yra poezija, turinys yra ne taip svarbu, o svarbu forma, vizualus eilėraščio išdėstymas – žiūrint į atspausdintą, jis gali priminti eglutę, svirplį. Turinys lieka antrame plane.

 

Kaip įsivaizduoji šiuolaikinį XXI a. poezijos skaitytoją?

 

Aš visur ir visada pasitelkiu poeto Tomo Venclovos statistiką – poeziją skaito ir ja nuoširdžiai domisi tik 1 ar 2 procentai žmonių. Tai yra labai maža visuomenės dalis. Tarp tų, kurie kurie skaito, aš manau, pirmiausia yra akademikai profesionalai, kurie skaito taikydami įvairius metodus – naujajį istorizmą, hermeneutiką. Yra ir mėgėjų, kurie laivalaikiu paskaito tiesiog neturėdami ką veikti, ar norėdami smagiai praleisti vakarą. Jiems aš poezijos skaityti nerekomenduoju, kadangi tai nėra lengvas meno žanras.

„Nepasilinksminsi poeziją skaitydamas – ji verčia tave galvoti ir susikaupti,

 

prikausto tavo dėmesį, keičia nuotaiką, būseną.“

 

Nuotr. © Giedrė Ališauskaitė

Ir yra tokių, kurie galbūt asmeniškai sau ieško pagalbos per poeziją. Čia poezija atlieka meditacinę, terapinę funkciją. Yra žmonių, kurie gydo save poezija, tarkime, po dramatinių įvykių išgyvenimo. Poezija yra pasitelkiama kad ir potrauminio streso sindromui gydyti.

Save priskirčau trečiai grupei – aš dažniausiai skaitau poeziją dėl terapinės funkcijos.

 

Kavos puodelis II

 

Kavos puodelis žiūri į mane
Pasilypėjęs ant staliuko
Kol tirpsta patyliukais kavoje
Sūrus nuo kūdikystės verktas lašas
Ir atsispindi vogčiomis joje
Akių ir veido kontūrai panašūs
Žiūri į veidrodį

 

O iš tiesų – į

Eglės Kirilauskaitės eilėraštis iš poezijos rinkinio (NE)DERMEI (2015 m.)

 
 

Labai gražiai kalbi apie baltų religiją – kaip apie mūsų prigimtinę. Tavo ankstesnėje kūryboje galima sutikti laumių, klystžvakių… Ar šis senasis baltų tikėjimas dar yra tavo įkvėpimo šaltinis?

 

Šita pasaulėjauta yra mano, kaip poetės, tapatybėje visą laiką. Religijos jau nebėra, ją tik bandoma rekonstruoti. Ta pasaulėjauta visą laiką buvo, ir jeigu ankstyvoje kūryboje labai tiesiogiai gaėdavai sutikti tuos terminus – laumes, klystžvakes – tai dabar aš jų jau nebevartoju. Bet jie visą laiką veikia. Kūrybinės energijos išlaisvinimo metodas man yra liaudies dainos, aš jas ir dabar dažnai dainuoju. Tai irgi atlieka terapinę funkciją.

 

 

 

Kalbėjosi Akvilė Muliuolytė

Fotografavo Giedrė Ališauskaitė

 





 

 

© klasika-tradicijos.lt

image_print