Šiaulių krašto dvarų istorijos – Chaimo Frenkelio vilos Rytų meno galerijoje

Iš kairės į dešinę: japoniška graviūra iš Chaimo Frenkelio vilos Rytų meno galerijos, aut. Sinsuke Kiyonaga © Šiaulių „Aušros“ muziejus; Beržėnų dvaro rūmai © Olga Denisovienė; Chaimo Frenkelio vila ir kinų vaza vilos Rytų meno galerijoje, nuotr. klasika-tradicijos.lt

Šiaulių krašto dvarai – Santeklių, Beržėnų, Ginkūnų – iš tiesų nebuvo tokie provincialūs, kaip galėtume pamanyti. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje juos pasiekdavo tuomet Vakarų Europoje populiarios mados – nepaprastas žavėjimasis Tolimųjų Rytų menu, o ypač japonų graviūromis.

Chaimo Frenkelio vila Šiauliuose. Nuotr. klasika-tradicijos.lt

21 japoniška Edo laikotarpio graviūra iš Santeklių dvaro, kurias šiandien galima išvysti Chaimo Frenkelio vilos Šiauliuose Rytų meno galerijoje net yra įtrauktos į Japonijos paveldo registrą.

Parsivežtos Santeklių dvarininkaitės Onos BagnickaitėsParyžiaus, jos byloja apie neišsipildžiusią dailininkės meilę japonų samurajui.

 

Apie Chaimo Frenkelio vilos Rytų meno galeriją, esančią provincijos dvarui skirtoje ekspozicijos dalyje, o taip pat Šiaulių krašto dvarų interjerus, kadaise puoštus japonų graviūromis ir kinų porcelianu, pasakojo Šiaulių „Aušros“ muziejaus Dailės skyriaus vedėja menotyrininkė Odeta Stripinienė.

 
 

Provincijos dvarų egzotika – Šiaulių Chaimo Frenkelio viloje

 

Šiaulių  Chaimo Frenkelio vilos Rytų meno galerijoje esantys egzotiški eksponatai iš Japonijos ir Kinijos atrodo labai neįprasti mūsų dvarams, buvusiems toli nuo regiono kultūros centrų. Tačiau būtent tokia egzotika  ir puošė provincijos dvarų svetaines, oranžerijas, o galbūt net ir japoniško stiliaus sodus.

Ekspoziciją rengusi muziejininkė Odeta Stripinienė papasakojo unikalaus vilos pastato Šiaulių mieste istoriją bei atskleidė, kokiu būdu į jo erdves pateko Tolimųjų Rytų menas:

Chaimo Frenkelio vila. Ekspozicija „Provincijos dvaras ir miestas XIX a. vid. – XX a. vid.“ Rytų meno galerija. Fot.  © D. Bačiulė

„Chaimo Frenkelio vila yra Šiaulių „Aušros“ muziejaus filialas. Ji pastatyta 1908 metais garsaus odų išdirbėjo, pramonininko Chaimo Frenkelio. Šalia yra ir jo buvęs fabrikas. O muziejui vila atiteko 1993 metais.

Prasidėjo restauravimo darbai, nes iki to laiko tai buvo sovietų armijos Pabaltijo karinės apygardos ligoninė.

Palaipsniui buvo pradėtos įkurti ekspozicijos. Šiuo metu tai – „Provincijos dvaras ir miestas XIX a. vid. – XX a. vid.“ (kurioje yra ir ši salė – Rytų meno galerija) ir „Žydų paveldas Šiauliuose: pirkliai Frenkeliai“. 

„Didžioji dalis provincijos dvarų eksponatų yra iš Šiaulių apskrities dvarų,

kurie į „Aušros“ muziejų pateko 40-aisiais metais, prasidėjus dvarų nacionalizacijai.“

 

Rytų meno galerija yra vilos antrajame aukšte ir joje eksponuojami vaizduojamojo ir taikomojo meno rinkiniai iš Tolimųjų Rytų, kurie saugomi muziejaus fonduose. Tai graviūros ir keramika – japonų ir kinų. Joje yra eksponuojama 21 Edo epochos (1603 – 1868) japonų graviūra.“

O. Stripinienės išvardinti graviūrų autoriai – žymūs japonų meno istorijoje kūrėjai: Ando Hiroshige (1797–1858), Utagawa Kunisada (Toyokuni III) (1786–1865), Sinsuke Kiyonaga (1752–1815), Katsukawa Shunsen (1790–1823), Katsushika Hokusai (1760–1849), Keisai Yeisen (1790–1848), Kikugawa Eizan (1787–1867), Takahashi Hiroaki (1871–1945).

Ando Hiroshige (1797–1858) Fudzi vaizdas iš Hara. 1855. Nuotr. ŠAM D-T 3148 |  © Šiaulių „Aušros“ muziejus

Kaip pasakojo muziejininkė, didžioji dalis provincijos dvarų eksponatų yra iš Šiaulių apskrities dvarų, kurie į „Aušros“ muziejų pateko 40-aisiais metais, prasidėjus dvarų nacionalizacijai. Japonų graviūrų kolekcija čia pateko būtent 40-ais metais iš Santeklių dvaro.

„Aušros“ muziejuje yra ir didžiulė kolekcija iš Kelmės rajone buvusio Beržėnų dvaro, kuris priklausė žinomai Čiapskių giminei.  Tad galerijoje galima pamatyti ir rytietiškų vertybių iš Beržėnų.

 

Tolimųjų Rytų meno keliai į Lietuvą

 

Atskleisdama, kokiais keliais japonų graviūros galėjo patekti į Lietuvą, menotyrininkė pripažino, kad Šiaulių krašto dvarai tikrai nebuvo provincialūs, o ekspozicijos pavadinimas „Provincijos dvaras“ iš tiesų yra sąlyginis.

„Susižavėjimas Rytų kultūra tikrai buvo didžiulis, – tęsė O. Stripinienė. – Japonija buvo pora šimtų metų visiškai izoliuota nuo pasaulio.

„Susižavėjimas Rytų kultūra tikrai buvo didžiulis –

Japonija buvo pora šimtų metų visiškai izoliuota nuo pasaulio.“

 

Pasikeitus jų santvarkai XIX a. viduryje, atsivėrė galimybės patekti į Japoniją. Prasidėjo tas didžiulis susižavėjimas. Rytų menas turėjo labai didelę įtaką Europos menininkams. Ir Monė, ir Van Gogas, ir netgi pats Čiurlionis žavėjosi Rytų menu.

Ir, žinoma, dvarininkai buvo pasauliečiai, daug keliaudavo. Jie tikrai turėjo galimybę išvykti į Vakarų Europos šalis ir ten susidurti su šiuo Rytų menu. Manoma, kad tokiu būdu pavieniai kūriniai ar ištisos kolekcijos atkeliavo čia į Lietuvą. Juos parsiveždavo būtent iš Paryžiaus, iš Vokietijos… Gal vienas kitas dvarininkas nukeliaudavo ir į pačius Rytus.“

 

Dailininkės Onos Bagnickaitės meilė japonui ir japonų grafikai

 

Būtent iš Paryžiaus buvo parsivežta vertinga japoniškų graviūrų kolekcija, kurią šiandien galima išvysti Rytų meno galerijoje. Paaiškėjo, kad Mažeikių rajono Santeklių dvaro gyventojai Ona Bagnickaitei priklausiusi kolekcija byloja ne tik apie jos, kaip dailininkės kelią, bet ir apie Paryžiuje patirtą nepaprastą meilės istoriją japonų kilmės menininkui.

Sinsuke Kiyonaga (1752–1815) Yoshitsune groja fleita. 1785. Nuotr.  ŠAM D-T 3150© Šiaulių „Aušros“ muziejus.

„Ona Bagnickaitė buvo menininkė. Jai teko galimybė Varšuvos meno mokykloje kartu mokytis su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. Jie buvo bendramoksliai“, – pasakojo O. Stripinienė, apgailestaudama, kad Ona Bagnickaitė Lietuvoje yra šiek tiek primiršta ir mažiau žinoma kaip menininkė.

„Ji gimė 1877 metais ir tapo Santeklių dvaro Teklės Gružauskaitės globotine, – tęsė muziejininkė. – Ji mylėjo šią mergaitę ir ruošė ją kaip išsilavinusią moterį, dvarininkaitę. Ona mokėsi lenkų ir prancūzų kalbų, skaitė literatūrą, piešė, grojo fortepijonu. Todėl ir buvo įstojusi į Varšuvos meno mokyklą, kur mokėsi tapybos. Vėliau tęsti tapybos studijų ji persikėlė būtent į Paryžių. 

Ir čia prasideda įdomioji šių graviūrų istorija. Ona gyveno japonų kvartale, kur susipažino su kitu menininku – japonu Saito. Užsimezgė romantiški jausmai.

Žinoma, tame kvartale buvo pilna graviūrų, kurioms kelias patekti į Europą, į Paryžių jau buvo atviras. Be to, ir patys menininkai iš Japonijos atvykdavo tęsti studijų. Taip kultūros Paryžiuje persipynė. Ona Bagnickaitė labai domėjosi japonų kultūra ir turėjo galimybę surinkti šią kolekciją.“

„Graviūrų kolekcija, kaip Paryžiaus laikų atsiminimas visą laiką buvo eksponuojama Santeklių dvare iki 40-ųjų metų.“

 

Kaip pasakojo O. Stripinienė, Santeklių dvarininkaitės ir japonų menininko meilės istorija baigėsi liūdnai.

„Jie ruošėsi tuoktis, bet Saito buvo iš samurajų klano ir, mirus Japonijoje broliui, jis turėjo grįžti ir vesti našlę. Čia įsimylėjelių keliai visiškai išsiskyrė. Pabaigusi studijas, O. Bagnickaitė grįžo į Lietuvą, parsiveždama visą šią japonų graviūrų kolekciją“, – užbaigė istoriją muziejininkė, pridurdama, kad graviūrų kolekcija, kaip Paryžiaus laikų atsiminimas visą laiką buvo eksponuojama Santeklių dvare iki 40-ųjų metų.

 

Santeklių dvaro graviūrų kolekcija sudomino ir japonus

 

Kaip atrodė Santeklių dvaro interjerai su Onos Bagnickaitės parsivežtomis japonų graviūromis, deja, nėra žinoma, tačiau „Aušros“ muziejaus darbuotoja atskleidė, kaip buvo nustatyta iki 7-ojo dešimtmečio nežinota graviūrų autorystė, o kartu ir vertė:

Utagawa Kunisada (Toyokuni III) (1786–1865) Sugatos portretas. Apie 1843. Nuotr. ŠAM D-T 3157 | © Šiaulių „Aušros“ muziejus.

„Prasidėjus susidomėjimu 7-ame dešimtmetyje, menotyrininkai profesorius Vytenis Rimkus ir dr. Jonas Sidaravičius pradėjo muziejaus rinkiniuose jas tyrinėti. Iš naujo aiškinosi visas metrikas, aiškinosi autorius, kreipėsi į Londono Viktorijos ir Alberto muziejaus bendradarbį, žymų graviūros specialistą prof. B. V. Robinsoną.

Su jo pagalba pavyko patikslinti dailininkų autorystę, sūkurimo datas, siužetų prasmę. Garviūrose gausu įrašų ir anstpaudų – tai dailininko parašas ar pavardė, cenzoriaus ženklas.“

O. Stripinienė pabrėžė, kad ši Santeklių dvaro japoniškų graviūrų kolekcija (joje 21 graviūra) yra didžiausia Japonijos Edo periodo graviūrų kolekcija Lietuvoje. 

„Santeklių dvaro japoniškų graviūrų kolekcija (joje 21 graviūra)

yra didžiausia Japonijos Edo periodo graviūrų kolekcija Lietuvoje.“

 

Kolekcija taip pat sulaukė ir japonų dėmesio: „Prieš maždaug 10 metų pas mus buvo apsilankęs netgi tuometinis Japonijos ambasadorius Lietuvoje. Jis buvo labai sužavėtas. Ši kolekcija žinoma ir yra įtraukta į jų paveldo registrą.“

 

O. Stripinienė apie japonų graviūrų, o tiksliau – medžio raižinių, vadinamų Ukiyo-e – kūrimo principą ir siužetą: 

 

„Japonų medžio raižinius kūrė trys asmenys: dailininkas, raižytojas ir spaudėjas.

 

Dailininkai tik piešdavo, nurodydavo pagrindines spalvas. Raižytojas ar jų grupė perkeldavo piešinį ant medžio, naudodami kai kada net 30 lentų. Spaudėjas, naudodamas natūralius pigmentus, raižinį atspausdavo rankiniu būdu ant specialiai paruošto minkšto ryžių popieriaus.

 

Dailininkas, raižytojas ir spaudėjas buvo beveik lygiaverčiai kūrinio autoriai.

Kūriniuose dominuoja nūdienos siužetai: miesto gatvių triukšmas, kabuki teatro aktoriai, geišų kvartalai, šalies gamtovaizdžiai.“

 
 

Ar būta provincijos dvaruose japoniškų sodų?

 

Rytų meno galerijoje galima išvysti ir neįprastą, spalvingais rytietiškais motyvais ištapytą  keraminę kėdutę. Pasak menotyrininkės, tai anuomet buvusi itin populiari sodo kėdė-šildyklė. Jų gausa „Aušros“ muziejaus bei kitų Lietuvos muziejų rinkiniuose  leidžia daryti prielaidą, kad dvaruose būta susidomėjimo japoniško stiliaus sodais.

„Įrodymų ar XIX a. – XX a. pradžios vaizdų bent jau pas mus muziejuje nėra, bet tikrai manau, kad japoniškais sodais domėjosi. Galėjo būti kuriamas jei ne ištisas toks sodas, tai bent jau fragmentėliai ar kažkokios uždaros oranžerijos, panaudojant japonų sodo motyvus. Neveltui tokie daiktai, kaip sodo kėdės yra atkeliavę, – svarstė O. Stripinienė.

„Anuomet buvusi itin populiari sodo kėdė-šildyklė.

 

Jų gausa <…> leidžia daryti prielaidą, kad dvaruose būta susidomėjimo japoniško stiliaus sodais.“

 

– Mes ekspozicijoje rodome tiktai vieną kėdę, būtent iš Ginkūnų dvaro, kuris yra netoli Šiaulių ir kuris priklausė Zubovams, o paskui atiteko Fledžinskams. Bet rinkiniuose sodo kėdžių turime ir daugiau.“

Sofija Bilevičiūtė-Zubovienė su anūkais Ginkūnų dvaro rūmų svetainėje. Dešinėje – keraminė sodo kėdė-šildyklė. Fot. Maksas Rubinšteinas. 1930. Nuotr. ŠAM F-IF 1341 | © Šiaulių „Aušros“ muziejus.

Pasak muziejininkės, iš turimų nuotraukų matyti, kad buvo populiarios ne tik keraminės sodo kėdės, bet ir keraminiai stalai. Keraminės kėdės buvo panaudojamos dvejais būdais –  iš vidaus būdavo truputį pašildomos, kad būtų maloniau sėdėti vėsų vakarą, o karštą dieną jos išlikdavo vėsios.

 

Kinų porceliano kolekcija iš Beržėnų dvaro

 

Kinų Čingų dinastijos porceliano vaza Chaimo Frenkelio vilos Rytų meno galerijoje. Kadaise ji puošė Beržėnų dvaro rūmų interjerą. Nuotr. © klasika-tradicijos.lt

Provincijos dvaruose būta ir brangaus kiniško porceliano indų kolekcijų.

Rytų meno galerijoje galima išvysti Čingų dinastijos porcelianą iš Kelmės rajone buvusio Beržėnų dvaro, kuris, pasak O. Stripinienės, buvo išties labai turtingas. Yra išlikę ir šio dvaro interjero nuotraukų.

„Beržėnų dvaro interjero nuotraukų turime, nes jis buvo arčiau Šiaulių. 1938-40-ais metais muziejininkai ir muziejaus bičiuliai keliavo į ekspedicijas po Šiaulių krašto dvarus.

Ir mes turime Beržėnų dvaro nuotraukose užfiksuotą būtent Čiapskių porceliano kolekciją bei jos fragmentus, – pasakojo O. Stripinienė, pridurdama, kad nors Šiauliai ir yra toliau nuo centro, tačiau tai nereiškia, kad tai buvo provincija.

„<…> turime Beržėnų dvaro nuotraukose užfiksuotą būtent Čiapskių porceliano kolekciją bei jos fragmentus.“

 

– Dvarų čia buvo tikrai labai daug ir juos turėjo garsios giminės – Čiapskiai, Gruževskiai, Zubovai, Ropai. Rusijos imperijos laikais čia buvo didžiulė ekonominė gubernija.“

Beržėnų dvaro rūmų kambarys. Fotografas Juozapas A. Romaškevičius. XIX a. pab. Nuotr. ŠAM F-IF 205 | © Šiaulių „Aušros“ muziejus

Pasak muziejininkės, provincija – sąlyginis pavadinimas. „Iš tikrųjų Šiauliai tarpukario Lietuvoje ir XIX a. nebuvo visai provincija, nes dvarai buvo labai turtingi. Ypač turtingas buvo Beržėnų dvaras. Jo savininkai turėjo didžiules kolekcijas ne tik Rytų meno, bet ir Europos manufaktūrų porceliano.

„Ypač turtingas buvo Beržėnų dvaras.

 

Jo savininkai turėjo didžiules kolekcijas ne tik Rytų meno, bet ir Europos manufaktūrų porceliano.“

 

Jie turėjo labai didelį garsių autorių tapybos rinkinį – italų realizmo atstovo Chuzepe de Ribero (1591–1652), Salvatoro Rozos (1615–1673), Aleksandro Majasko (1667–1749) kūrinių“, – atskleidė „Aušros“ muziejaus darbuotoja, primindama liūdną kolekcijų likimą prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. – Ką šeimininkai spėjo išsivežti,  išsivežė, o kas liko, buvo išgrobstyta, išplėšyta. Jų likimas yra gan liūdnas.“

Neogotikinės architektūros Beržėnų dvaro rūmai Kelmės rajone. Nuotr. © Olga Denisovienė

 

 


 

Kalbėjosi Akvilė Muliuolytė

 
INFORMACIJA:
 
Chaimo Frenkelio vila – Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys: www.ausrosmuziejus.lt/chaimo-frenkelio-vila/
 
 





 

Panašūs straipsniai:

 

Žemaitijos istorinis-religinis kelias

Žemaitijos istorinis-religinis kelias

Žemaitija keliautojus pasitinka interaktyviu ir įspūdingų objektų pilnu istoriniu-religiniu keliu. Tie, kas šią vasarą paskirs atostogoms Lietuvoje ir kelionėms po ją, turi nepraleisti progos užsukti į Žemaitiją. Šiame regione turistų laukia... ...
Pakruojo dvaro baronų von der Roppų meno vertybės M. Žilinsko dailės galerijoje

Pakruojo dvaro baronų von der Roppų meno vertybės M. Žilinsko dailės galerijoje

M. Žilinsko dailės galerijoje Kaune nuo gegužės 15 d. prie parodos, pristatančios Rokiškio dvaro meno kolekciją, jungiasi nauja paroda „Grand Tour: Didžiosios kelionės liudijimai baronų von der Roppų meno kolekcijoje“,... ...
Grafai inovatoriai arba tai, kuo garsus Rokiškio dvaras ir grafystė

Grafai inovatoriai arba tai, kuo garsus Rokiškio dvaras ir grafystė

Šiaurės Lietuvoje įsikūręs Rokiškis 2019-aisiais pasipuošė Lietuvos kultūros sostinės vardu ir ėmė ruoštis priimti būrius smalsių turistų. Ką jie atranda, atvykę į nedidelį Aukštaitijos miestelį? „Dvarą ir bažnyčią“, – atsakytų... ...
Dailininkė Dalia Dokšaitė apie japonų „Tyros širdies sodą“ Vilniuje

Dailininkė Dalia Dokšaitė apie japonų „Tyros širdies sodą“ Vilniuje

Pro medinius vartelius įėję į japonų meditacinį sodą SEI SHIN EN (liet. „Tyros širdies sodas“)  Vilniuje, Antakalnyje, pateksime į kitą pasaulį. Šiame pasaulyje nėra kur skubėti, nebėra ir rūpesčių, tik buvimas su akmeniu, šaltiniu, medžiu ar... ...
Pranas Gailius: talentas, kurį dar turime atrasti?

Pranas Gailius: talentas, kurį dar turime atrasti?

Paminėjus Praną Gailių lietuviškoje draugijoje, akimirką vis dar tenka stebėti sutrikusius veidus. „Taip, taip, žinoma, labai girdėtas vardas, tačiau priminkite apie jo kūrybą“, – pasimuistęs, tokiais ir panašiais žodžiais bando... ...
Kretingos dvaras: pažinti savo šaknis istorijos tėkmėje

Kretingos dvaras: pažinti savo šaknis istorijos tėkmėje

Šių metų vasarą vykdomas šimtmečio kelionių projektas „Pažinkime Baltijos šalių pilis ir dvarus“, kurio metu lankytojai gali susipažinti su daugybe dvarų Baltijos šalyse. Apsilankius Kretingos dvare bei pakalbinus Archeologijos ir istorijos... ...

 

 

© klasika-tradicijos.lt

image_print

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.