Šarūnas Kasmauskas: didžiausias Europoje japoniškas sodas gimė iš svajonės

Sarunas Kasmauskas Japoniškas sodas

Kai kažkada pirmąkart lankiausi dar visai jauname japoniškame sode Kretingos rajone, pasitiko pirmieji trapūs sodo schemos kontūrai, plyni laukai, daug vėjo, saulės, na, ir, žinoma, idėja degančios sodo kūrėjo Šarūno Kasmausko akys. Būtent jos kažkaip įtikino, kad „crazy“ idėja niekur neužstrigs, ir ateityje didžiuosimės dar vienu unikaliu objektu – japoniško grožio oaze Žemaitijos kaime.

 

Monotonijos čia nebūna

 

Gerokai ūgtelėjęs ir išsiplėtęs sodas dabar jau vaizdžiai demonstruoja, kad užsispyręs žemaitis idėjos griebėsi kaip reikiant. Vienuolika metų būtent tiek laiko prašvilpė nuo laukuose šeimininko įbesto pirmojo kastuvo.

Šiandien Š. Kasmauskas, kasdien atkakliai sekantis paskui savo svajonę, tikina, kad dešimtmečio senumo idėja perdegti, ko gero, jam nepavyktų – sode  kiekviena išauštanti diena yra kitokia nei vakarykštė, o darbas čia nei iš tolo neprimena įprastų aštuonių darbo valandų monotonijos. Jo namuose net nebirzgia televizorius, radijo klausosi nebent automobilyje, o interneto prisireikia tik būtiniausiems reikalams sutvarkyti. Miesto šurmulio taip pat netrūksta pamilus tyrą orą ir gamtą, išvyka į miestą virtusi beveik kančia.

Japoniskas sodas Mazuciu kaime

Du dalykaisusikoncentravimas ir žinojimas, ko nori, japoniško sodo kūrėjui padeda nuolat judėti į priekį. Ir net nelabai svarbu, kada sodas bus baigtas kūrimo procesas motyvuoja gerokai stipriau nei pats rezultatas. Gyvenimas sodo teritorijoje, gamtos apsuptyje, formuoja ir šeimininko įpročius: jis jau įprato keltis tekant saulei ir pasitikti dienos darbus rytinėmis maudynėmis tvenkinyje. Vyras tvirtina, kad nuolatinė sodo draugija ir brandesnis amžius dovanojo daugiau ramybės, atsiribojimo nuo neigiamų emocijų ir net suvokimo, ar diena palanki darbui. Jei ne, ne bėda tiesiog imantis meškerę ir patraukiantis prie tvenkinio žvejoti.

Tačiau net ir dienos, kai, rodos, viskas krenta iš rankų, neleidusios nei akimirkai gailėtis dėl kadaise žengto žingsnio. O juk skeptikų būta apsčiai – nuo pat pradžios daugelis, išgirdę kalbas apie didžiausio Europoje, 16 ha japoniško sodo idėją, kraipė galvas, tvirtindami, kad sėkmė beveik neįmanoma. „Dabar tie žmonės atvažiuoja ir atsiprašo, kad taip galvojo. Sako: negalima buvo taip padaryti, pagal jokius verslumo modelius neišeina“, – pasakoja sodo šeimininkas. Į tokius teiginius jis dabar nebent atšautų, kad, matyt, ne tuos modelius reikia skaityti. O sodo, kaip ir gimusio vaiko, juk negali palikti  turi auginti.





 

Kasmetinis japono vizitas

 

Netipinės idėjos kilmė, ko gero, iki šiol labiausiai domina pašnekovus: kaip gi gydytojo darbą dirbęs vyras nusprendė kurti sodą, ir ne bet kokį, o japonišką? Š. Kasmauskas nedaugžodžiauja: ištikus vidurio amžiaus krizei, tiesiog nusprendęs mesti gydytojo karjerą, net be aiškios vizijos, ko galėtų imtis. Staiga susidomėjęs knygomis apie sodus, vienoje jų perskaitė, kad gražiausias pasaulio sodas esąs senojoje Japonijos sostinėje Kiote. Štai nuo tada idėja jau nebepaleido. Tačiau, kaip pamena, net būdamas vaikas numanė, kad norėtų sodo, visai nepanašaus į tokį, kuriame vien dera vaismedžiai.

Akmenu sodas

Ir jei dabar, prabėgus daugiau nei 10 metų nuo pradinės idėjos, lankytojai sudvejotų sodo japoniškumu (argi gali žemaitis išmanyti japoniškos kūrybos principus?!), abejones į šoną nustumtų sode uoliai triūsiantis profesionalus japonų sodininkas. Ir tai tikrai ne atsitiktinis japono Hajime Watanabe vizitas jau vienuolika metų jis kasmet atvyksta šiltuoju sezonu į lietuvišką pajūrį toliau tobulinti sodo.

Japonijoje tokio masto projektų meistrui tiesiog nebuvę, todėl lietuviui vos išsakius entuziastingą idėją, tų pačių metų sausį, siaučiant uraganui, jie jau stovėję ant kalnelio ir žvelgę į būsimo sodo plotus. O juk tuomet juose nebuvę nieko: nei medžių ar krūmų, nei suformuotų kalvelių ar akmenų viskas vėliau atvežta, padaryta. Nuo tada japonas kartu su žemaičiu šeimininku metai iš metų tobulina idėją.

Bonsu sodas

Reljefo formavimas buvo patikėtas dar kitam japonų landšafto meistrui Hidemi Onishi, patenkančiam į geriausiųjų landšafto specialistų penketuką pasaulyje.

 

Taip, kaip gamtoje

 

Anot Š. Kasmausko, šiuo metu įgyvendinta gerokai daugiau nei pusė sodo projekto. Sodo reljefas galutinai suformuotas, beliko sodinti dar daugiau medžių ir laukti, kol šie ir anksčiau pasodintieji paaugs. Pašnekovas neabejoja, kad žmonėms labiausiai reikia pavėsio, nes tik tuomet atsiranda jaukumas, taigi, turi subręsti medžiai. Didžiulis 16 ha sodo plotas šeimininko netrikdo, greičiau atvirkščiai, aplinkui specialiai apaugintas įvairiausių medžių masyvas užstoja vėjus ir sukuria gryno miško mikroklimatą.

Japoniskas sodas namelis

Š. Kasmauskas pasakoja, kad japonų tauta visuomet buvo ir tebėra labai uždara, ir pasiskolintų iš Kinijos ar Korėjos motyvų jų soduose nepamatysi. Dėl šios priežasties čia nerasi, pavyzdžiui, raudonų tiltelių, – būtent tai dažnai nustebina lankytojus. Daugelis nežino, kad tai ne japoniškų, o kiniškų sodų bruožas. Tikras japonas tiesiog paklaustų: ar esate matę raudonų tiltelių miške, nutiestų per upelį? Todėl ir čia tilteliai stebina itin paprasta konstrukcija paprastai pora lentų, su primityviu turėklu ar visai be jo.

Klystų tie, kurie galvotų, kad japoniškame sode auga vien japoniški augalai. Be abejo, yra ir jų, pavyzdžiui, pavasarį žiedų grožiu ypač džiugina japoninės azalijos, tačiau tikrai netrūksta ir įprastų lietuviškų. Štai tradicinė lietuviška pušis pats populiariausias sodo medis. Japonų sodininkystės meistras labai pamėgęs ir mūsiškį beržą.

Japoniskas sodas azalijos

Netrūksta ir klevų, skroblų, liepų. Puikiai veši hortenzijos, gana švelnus pajūrio klimatas leidžia auginti ir šalčiui jautresnes jų rūšis rožiniais, violetiniais žiedais. Kukliais žiedeliais žydi vilkdalgiai, primenantys laukines formas, vieni iš vos keleto sode žydinčių daugiamečių gėlių. Kas bent kiek yra domėjęsis japoniškų sodų koncepcija, puikiai žino ištaigingu žydėjimu žavinčioms gėlėms čia ne vieta, žydėjimas turįs būti subtilus, primenantis natūralų gamtos peizažą.

Taigi, tam, kad galėtum kurti japonišką sodą, privalai akylai įsižiūrėti į gamtą. To sodo kūrėjas mokosi ne tik gimtajame krašte, bet ir keliaudamas. Pavyzdžiui, kasmet turįs išvažiuoti į kalnus: „Turiu palaipioti, paslampinėti, pagulėti, pavaikyti debesis. Ten mokausi, stebiu pačią gamtą, medžių išsidėstymą, prisigaudau visokių idėjų, net sėklų parsivežu iš kalnų.“





 

 

„O ką nuveikei pats?“

 

Š. Kasmauskas tvirtina, kad neieško finansavimo iš šono žemaičiai sąjungomis netiki, todėl ir ES pinigų neprašo, su bankais nedirba. Pagrindiniai rėmėjai yra į sodą atvykstantys žmonės, net jei jų paramą dažnai sudaro vien pasodintas medelis. Sodo darbus atlikti padeda ir savanoriai, kuriuos sodo šeimininkas susiranda internete, tarptautinėse savanorystės svetainėse.

Japoniskas sodas Sarunas ir Grazina_

Paklaustas, kas skatina savanorius čia atvažiuoti, pašnekovas nedvejoja: „Turbūt pati crazy idėja, kad kažkas tai daro.“ Per tiek metų jis ir savanorius išmoko atsirinkti, todėl priima tik tuos, kurie nebijo darbo. Vengia apželdinimo ar kraštovaizdžio specialybių studentų yra buvę, kad net kelis metus studijavę jaunuoliai neatskiria medžių, manydami, kad jų būsimas darbas bus vien prie kompiuterio. Taigi, dabar, anot pašnekovo, tokius „specialistus“ ir turime, kurie labai mėgsta sodybas apsodinti tujomis.

Paklaustas, kaip reaguoja į lankytojų kritiką, sodo šeimininkas patikina, kad kartais ji būtina, juk dirbant protas atbunka. Tačiau besižavintys sodu lankytojai paprastai linkę patylėti, o štai tie, kurie kritikuoja, šaukia garsiai. Vyras jau nebekreipia dėmesio į pastabas, kodėl jis kuriąs japonišką, o ne lietuvišką sodą. Kartais tiesiog tokių „kritikų“ paklausia, o ką jie patys gyvenime yra nuveikę. Ir net rimtai svarsto, ar tik nereikėtų pakabinti užrašo prie įėjimo: „Patarimų iš žmonių, kurie nieko nėra nuveikę, nelaukiam.“

Japoniskas sodas akimirkos

Š. Kasmauskas primena Plungės dvaro parko istoriją jam suformuoti M. Oginskiui prireikė net 50 metų. Su kunigaikščiu lygintis galimybėmis, be abejonės, nevertėtų, todėl japoniško sodo kūrėjas linkęs manyti, kad jo paties per dešimtmetį nuveikti darbai jau yra dideli.

Žinoma, visada atsiras žmonių, kurie tikėsis gatavo produkto, tačiau juk svarbiausia, kad bus ir tų, kurie supras bei įvertins atlikto darbo reikšmę.

Sarunas Kasmauskas ikvepimo saltiniai
 

 Ps_2

 

Japoniškame sode lankėsi ir jo įkūrėją Šarūną Kasmauską kalbino Indrė Vozgirdaitė.

Maketavo Jurga Legotaitė.

 

APLANKYKITE:

Didžiausias Europoje japoniškas sodas įkurtas Mažučių kaime, Kretingos rajone: japangarden.lt

Liepos 21 dieną sodas švenčia kasmetinį, jau 9-ąjį Japoniškąjį festivalį.

 
 
 

© klasika-tradicijos.lt

image_print