Sapiegų rūmų parko projektas pristatytas visuomenei

Gegužės 9 d. Vilniuje visuomenei pristatytas didikų Sapiegų rezidencijos, buvusios Antakalnyje, parko atkūrimo projektas. Projektas buvo pakoreguotas ir atnaujintas atsižvelgus į visuomenės nuomonę bei poreikius. Sapiegų rūmai ir priešais juos plytintis parkas  – vienintelis išlikęs baroko laikotarpio užmiesčio rūmų ir parko ansamblis Lietuvoje. Barokinį ansamblį siekiama atkurtį kaip valstybingumo įvaizdį.

 

Iki 2020 metų rudens numatyta sutvarkyti parko želdinius, takus, įrengti fontaną, suoliukus, laistymo sistemą bei apšvietimą. Siekiama, kad rekonstruojamų Sapiegų rūmų, atkuriamo parko ir greta 2017 metais įsikūrusio technologijų miestelio „Vilnius Tech Park“ kompleksas taptų atvira, vilniečių lankoma vieta. Taip pat numatomas ne tik Sapiegų rezidencijos barokinio parko atkūrimas, bet ir viso parko esančio aplink buvusią Sapiegų ligoninę sutvarkymas.

Baroko stiliaus parkui būdingas griežtas geometrinis išplanavimas, medžių grupių, želdynų ir gėlynų aprėminimas. Tačiau, siekiant sudaryti žmonėms galimybę patekti ant žolės ar poilsiauti medžių pavėsyje, atkūrimo projekte atsisakyta dalies gyvatvorių. Parko centrinėje alėjoje, einančioje nuo Antakalnio gatvės iki rūmų, nuspręsta palikti senuosius medžius. Bus sodinama nemažai ir naujų medžių – vakarinėje parko dalyje formuojamuose taisyklingai susodintų bei apkarpytų medžių sektoriuose – bosketuose.

Pasak Vilniaus miesto architekto Mindaugo Pakalnio, tikroji centrinė barokinė alėja galėtų būti suformuoti po keliasdešimt metų, pasodinant naujų medžių eiles.

 

Sapiegų rezidencijos parkas

 

LDK didysis etmonas, Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega dvarą Antakalnyje nusipirko 1689 metais. Žymiausiam to meto Lietuvos didikui priklausė ne tik šio dvaro žemės, bet ir didžiulė teritorija, apėmusi Antakalnio kalvas bei miškus ir siekusi iki pat Vilnios upės dabartiniame Pavilnių regioniniame parke.

1689 – 1692 m. Sapiegų rūmai buvo intensyviai statomi bei dekoruojami, o priešais – prancūzišku barokinių parkų stiliumi įrenginėjamas parkas. Jo projektuotojas nėra įvardintas istoriniuose dokumentuose, tačiau manoma, kad tai galėjo būti prancūzas Lamotas – karalienės Marijos Kazimieros Sobieskos sodininkas.

Centrinė parko alėja, kurios kontūras išliko iki mūsų dienų, vedė nuo Antakalnio gatvės (tuomet – kelio) rūmų kiemo link. Einant link rūmų parko lygis pamažu kilo ir gale atsidurdavo į rytinius vartus bei neaukštą atraminę sieną su virš jos esančia kiemo terasa. Į kiemo terasą buvo pakylama dvipusiais laiptais, papuoštais baliustrada ir vazomis.

Barokinio parko alėjas, rytinius bei vakarinius vartus, nišas sienose puošė simbolinės skulptūros. Parke nuolat tryško du fontanai, kuriems vanduo buvo tiekiamas iš rytuose buvusio vandens rezervuaro, vadinamo Sapiegų kūdra.

1694 m. šiaurinėje Sapiegų rezidencijos parko pusėje pradėtas statyti ir vienuolynas trinitorių ordino vienuoliams, K. J. Sapiegos pakviestiems į Vilnių. 1716 metais pašventinta Trinitorių Švč. Atpirkėjo Jėzaus Nazariečio bažnyčia, kurios kriptoje vėliau palaidotas K.J. Sapiegos sūnus, vėlesnis rūmų savininkas Aleksandras Paulius Sapiega.

Trinitorių vienuolynas  kartu su bažnyčia, rūmais ir parku sudarė vieningą barokinį ansamblį, skendėjusį Antakalnio miškų apsuptyje. Tačiau, žlugus Abiejų Tautų Respublikai ir Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, ypač nuo XIX amžiaus pradžios jis pradėtas ardyti. 1808 metais tuometis savininkas, pardavęs rūmus ir parką Vilniaus miestui, pradėjo formuoti aplink buvusias žemes į sklypus. Keli suformuoti sklypai atskyrė Trinitorių vienuolyną nuo parko.

Generalgubernatoriaus įsakymu Sapiegų rūmuose įsteigus karinę ligoninę, per keletą XIX a. rekonstrukcijų buvo nugriauti šiauriniai rūmų kiemo vartai, su sargybos būstine (kordegardija), kampiniai rūmų bokšteliai, o tarp parko ir Trinitorių vienuolyno bei bažnyčios pastatytas ligoninės korpusas. Rūmus pavertus ligonine, parkas tapo daugiau ar mažiau prižiūrimu miesto sodu.

Net ir palyginti neseniai, XX amžiaus 8-ame dešimtmetyje, buvo nugriauti priešais buvusios trinitorių bažnyčios portalą (puošnų įėjimą), vis dar stovėję šventoriaus vartai, pro kuriuos per barokinį sodą į Trinitorių bažnyčios teritoriją žingsniavo amžininkų aprašytos XVIII amžiaus iškilmingos religinės procesijos.

XX a. pabaigoje buvusioje vienuolyno teritorijoje pradėti statyti daugiaaukščiai namai.

 

 

Parengta pagal Vilniaus miesto savivaldybės informaciją vilnius.lt.

 

 

© klasika-tradicijos.lt