Provincijos kultūros ir Levandų uoste

Levandų uoste. Fot. © Giedrė Ališauskaitė

Iš Vilniaus į provinciją, į dabartiniame Šalčininkų rajone esantį Jašiūnų dvarą, XIX amžiuje traukė pabūti miesto inteligentija, universiteto profesoriai… Kas gi geriau galėtų papasakoti apie šio provincijos dvaro istoriją bei regiono kultūrinį gyvenimą nei žinoma žurnalistė, gidė ir knygų autorė Aurelija Arlauskienė, kartu su šeima netoli Jašiūnų esančiame Buikų kaime įkūrusi ir savąjį provincialųjį kultūros židinį – „Levandų uostą“.

Su ponia Aurelija ir susitikome jos svetingoje sodyboje šalia Merkio pakrantės, apsodintoje kvapiųjų levandų laukais, sukultūrintomis rugiagėlėmis (net raudonomis!) bei kitais vaistiniais augalais.

 

„Levandų uostas“ – stiprus traukos centras provincijos grožio pasiilgusiam vilniečiui. Tačiau netoliese yra išlikusios ir dvi išskirtinės, pakeliui vertos aplankyti dvarvietės – Jašiūnų ir Merkinės (Paulavos respublikos).

Apie jas p. Aurelija galėtų pasakoti nesustodama – atrodo, jos išvaikščiotos ir ištyrinėtos kas žingsnį. Dvarų kultūra gyvuoja moters širdyje nuo pat vaikystės, praleistos knygų pilnuose tėvų namuose Kelmėje, šalia Gruževskių dvaro, įvairiais istorijos laikotarpiais buvusio švietimo ir kultūros židiniu.

Apie Jašiūnų dvarą ir Paulavos respubliką Aurelija, kartu su bendraautoriais sudarė bei išleido knygas. Tai dvi iš šešeto knygų moters bibliografijoje. Šiuo metu baigiama ruošti leidybai ir septintoji – apie Lietuvos operos legendą Ireną Milkevičiūtę.

Prisilietimas prie dvarų kultūros ir istorijos pakylėja virš kasdienybės, sutaurina buitį. Kaip ir kvapiosios levandos, kurias vertėtų sieti ne tik su Viduržemio jūros regionu, Prancūzijos Provansu, bet ir su Lietuvos dvarų sodais.  

Pasak Aurelijos, apie šių kvapniųjų gėlių auginimą Lietuvos dvaruose pasakoja istoriniai šaltiniai. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto bibliotekoje yra išlikęs XVI amžiaus vidurio užrašas apie Karališkojo daržo augalus, tarp kurių yra ir levanda.

 

Svetingame „Levandų uoste“

 

P. Aurelija, prieš šešetą metų savo šeimos sodyboje, esančioje prie Merkio upės pakrantės, pradėjote auginti levandas ir poetiškai ją pavadinote „Levandų uostu“. Ką galima atrasti atplaukus į Jūsų „uostą“?

Levandų uosto misija – pritraukti kuo daugiau žmonių į Šalčininkų rajoną – daugeliui nežinomą, vis dar emocinę atskirtį išgyvenantį daugiakalbį, daugiatautį Pietryčių Lietuvos kampelį, paskatinti jų norą giliau pažinti šio rajono kultūrinius lobius, įstabius gamtos paminklus, neeilinių asmenybių darbus. Atverti pavienių ir organizuotų turistų kūrybines galias. Taigi tą ir galima atrasti mūsų šeimos protu, jausmais ir, žinoma, lėšomis sukurtoje violetinėje oazėje.

 

„Levandų uoste“ auga 11 rūšių levandų, tarp kurių yra ir aitriai kvepianti baltoji levanda (Edelweiss). Tolumoje – „Gimtinės“ pavėsinė, kurią p. Aurelija dar vadina „Kukučio“ pavėsine. Fot. © Giedrė Ališauskaitė

 

Esate gidė, kelionių vadovė ir dažnai į savo kvepiančią sodybą pakviečiate užsukti ekskursijų dalyvius. Be jų, kas dar ir kada gali čia apsilankyti?

Levandų uostas atviras visiems lankytojams, tačiau visų maloniai prašoma iš anksto registruotis (visa informacija yra Facebook paskyroje), nes „Levandų uostas“ – ne tik žydintys laukai.

Iš šių p. Aurelijos pjaunamų levandų bus gaminamos puokštės, kvapusis levandų vanduo ir net sirupas. Fot. © Giedrė Ališauskaitė

 Ir nublukus violetiniam grožiui čia yra ką pamatyti, išgirsti, veikti. Pavyzdžiui, nešti linkėjimą… skruzdėlei, skaityti Nobelio premijos laureatą Česlovą Milošą arba Marcelijaus Martinaičio „Kukučio balades“, lankytis levandų muziejuje bei stebėti kūrybinius procesus Kosmetinių gaminių dirbtuvėse.

Levandų uostas – tai vartai į emocines erdves, patikint svajonių išsipildymu. Per kūrybiškumą, gamtos ir žmogaus harmoniją, per dėmesį ir pagarbą savo artimui, per kultūrą ir meną, siekiama svečių pasitikėjimo, kokybiško jų poreikių tenkinimo.

„Levandų uostas – tai vartai į emocines erdves, patikint svajonių išsipildymu.“

 

Aurelija Arlauskienė

 

Draugaujame su neįgaliais vaikais iš Vilniaus vaikų ir jaunimo pensiono. Tai būna mūsų ištisos laimės valandėlės – savaitę, pusantros savaitės liepos viduryje. Įsijungia dvasios šviesos lemputė, kai šie vaikai čia būna, atostogauja. Bet kai išvažiuoja, taip būna liūdna. Tada mes išsislapstome po kampus ir išgyvename netekties jausmą.

Tiesiog savo gyvenime vadovaujamės eilutėmis iš Šventojo Rašto: „Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie patys to nežinodami buvo priėmę viešnagėn angelus.“ (Hebrajams 13,2). Mes visus priimame atvira širdimi.

 





 

 

Pažintis su krašto dvarais virto knygomis

 

Šalčininkų rajonas garsėja praėjusių amžių kultūros židiniais – Jašiūnų dvaru su neseniai atrestauruotais XIX a. rūmais,  taip pat XVIII a. pabaigoje gyvavusia Paulavos respublika, apie kurią liudija likę Merkinės dvaro griuvėsiai. Kaip Jūsų pažintis su šiais dvarais virto knygomis?

Aurelijos Arlauskienės sudarytos knygos – 2014 m. „Povilas Ksaveras Bžostovskis. Paulavos respublika“ ir 2016 m. „Jašiūnų dvaras. Kultūros židinys“. Fot. © Giedrė Ališauskaitė

Esame šio krašto atėjūnai, nes nei mano vyras, nei aš su Šalčios žeme neturėjome jokio ryšio. Šio nuostabaus Lietuvos pakraščio mes tiesiog nežinojome. Bet atradus jį, jis mus pavergė, priėmė, atsivėrė, tiesiog sužavėjo savo praeitimi.

Tad ėmiausi iniciatyvos, kuri iš pradžių net man pačiai atrodė kosminė. Bet pavyko suburti profesionalų komandas tiek knygai apie Paulavos respubliką – buvome trys autorės, tiek leidiniui apie Jašiūnų dvarą – šiam darbui sutelkiau šešių autorių pajėgas.

 

Jašiūnų dvaras XIX-ame amžiuje kaip magnetas traukė inteligentus – universiteto profesorius, literatus – atvykti iš Vilniaus į provinciją, į kaimo aplinką. Manoma, kad čia lankėsi ir Adomas Mickevičius. Kas gi viliojo juos visus į provinciją?

Jašiūnų dvaras, kaip teigia viena knygos autorių dr. Reda Griškaitė, buvo viena garsiausių intelektinių salų XIX amžiaus Lietuvos provincijoje. Paprastai tokias salas sukurdavo viena ryški ne tik kūrybiniu talentu, bet ir savo biografija asmenybė. Tačiau Jašiūnų intelektinę aurą kūrė ne viena, o kelios asmenybės – ir ne tik vyrai. Daugiau negu į bet kurį kitą Lietuvos dvarą čia buvo atnešta ir Vilniaus universiteto dvasios.

O bene svarbiausias Jašiūnų išskirtinumas tas, kad čia ūkinės ir buitinės problemos, kad ir kokios skaudžios būtų buvusios, atsidurdavo tarsi antrame plane – svarbiausias visada buvo kūrybos, literatūrinio bendravimo šiame dvare faktas. Tai buvo neatskiriama dvaro kasdienos dalis, kaip ir knygos, žemėlapiai, laiškai – tie neįkainojami archyviniai Jašiūnų turtai, kurių tik nedidelė dalis šiandien saugoma Vilniaus universiteto rankraščių skyriuje.

XIX-ame amžiuje Jono Sniadeckio funduoti Jašiūnų dvaro rūmai buvo baigti 2015 metais ir atverti visuomenei. Čia įrengtas muziejus, vyksta koncertai, kultūriniai renginiai. Fot. klasika-tradicijos.lt

Knygoje nušviesti ir Jašiūnų savininkai, svečiai, ir išlikusios dvaro knygos, ir palikuonys. Taigi imkite ją ir skaitykite. O Adomas Mickevičius šiame dvare niekada nesilankė – bent jau tas faktas nėra užfiksuotas šaltiniuose.

 

Skaitydama knygą apie Jašiūnų dvarą ir jo asmenybes, įžvelgiau paralelių ir su Jūsų gyvenimu bei veikla provincijoje. Be to, pirmenybę kaimui teikęs dvaro savininkas Mykolas Balinskis dar buvo ir publicistas, istorinių, biografinių knygų autorius. Galbūt šios asmenybės buvo Jūsų įkvėpimo šaltinis?

„Levandų uoste“ stovinčios „Gimtinės“ langinės atspindi penkis etnografinius Lietuvos regionus. Autentiškas langines p. Aurelija atkūrė iš senų knygų. Fot. © Giedrė Ališauskaitė

O ne, niekada su tokio masto asmenybėmis savęs nedrįsau lyginti. Įgyvendindama savo idėjas vadovavausi nuojauta, jausmais, mūsų šeimos vizija ir misija.

Gėlės ir knygos – tai ištisa kūryba, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jos tarp savęs neturi nieko bendro. Bet aš tarp augalų sodinimo, ravėjimo, jų puoselėjimo ir juodų raidelių baltame kompiuterio ekrane matau labai daug bendro.

„Gėlės ir knygos – tai ištisa kūryba, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jos tarp savęs neturi nieko bendro.“

 

Aurelija Arlauskienė

 

Mes savo bendra kūryba – Levandų uostu – norime parodyti čia atvykstantiems žmonėms, kad nieko nėra neįmanomo, kad jei turi svajonę (o kiekvienas žmogus tokį gėrį savyje nešiojasi), imk ir dar šiandien pradėk ją įgyvendinti. Nelauk rytojaus, pensijos, kitos valdžios… Sukurkite aplink save bent penkis metrus grožio, ramybės, džiaugsmo ir pamatysite, kaip, visų pirma, nušvisite patys, o po to ir kiti, jus lankantys.

 

Esate kelionių vadovė, vedate ekskursijas, pati atradote šį kraštą ir siekiate kitus supažindinti su šiuo daugiataučiu ir daugiakalbiu Šalčininkų rajonu. Galbūt galite papasakoti ir apie kitas įdomias jo vietoves?

Turiu sukūrusi net penkis maršrutus po Šalčios žemę. Ją garsina Gornostajiškių dvaras. O Gornostajiškių apylinkės – lietuvių raštijos pradininko Stanislovo Rapaliono gimtosios vietos.

Šiemet „Levandų uosto“ šeimininkė džiaugiasi ir raudonomis rugiagelėmis. Fot. © Giedrė Ališauskaitė

Sovietmečiu Gornostajiškių dvare buvo įsikūrusi kolūkio raštinė. Kolūkiui vadovavo labai šviesus pirmininkas Bronius Skiauterė, kuris sovietmečiu prie dvaro pastatė paminklą Stanislovui Rapalioniui.

Yra Rūdininkų giria, kurioje buvo Žygimanto Augusto medžioklės dvaras. Pro Rūdininkų girią Barbora Radvilaitė su visa svita važiavo karūnuotis į Lenkiją. Pro Rūdininkų girią ji grįžo karste ir į amžinojo poilsio vietą – Vilniaus katedrą.

Yra Anos Krepštul muziejus – nereali vieta Tabariškėse, šiek tiek toliau už Paulavos. A. Krepštul buvo savamokslė dailininkė, nugyveno 75 metus, o kaulai buvo lūžę 77 kartus. Ji buvo absoliutus ligonis, bet nutapė 3500 paveikslų, kurie pasklidę po visą pasaulį.

Apie ją labai įtaigiai papasakoja jos sesuo Danuta. Pabūni štai tokioje vietoje ir suvoki, kiek gali daug žmogaus dvasia.

Taip pat verta aplankyti ir Mikniškių stačiatikių bendruomenę.

Kvapiųjų levandų lauke. Fot. © Giedrė Ališauskaitė

Lankome ir Norviliškių pilį, Dieveniškių kilpą su pilkapynais, senaisiais gatviniais kaimais. Labai gaila, kad nėra valstybės politikos jų atžvilgiu – baisūs šiferio stogai, gyventojai seni… Liūdnai atrodo lentelės „Valstybės saugomas paminklas“ ant nykstančių namų sienų.

Savo ekskursijų maršrutuose gidais stengiuosi įtraukti vietinius žmones, kad turistai įsitikintų, kad Šalčininkų rajone, taigi Dzūkijoje, žmonės kalba gražia lietuvių kalba.

 

 

 

 

 

Kalbėjosi Akvilė Muliuolytė

Fotografavo Giedrė Ališauskaitė

 

 

 

APLANKYKITE:

Aurelijos ir Dano Arlauskų sodyba „Levandų uostas“ – Šalčininkų rajone, Buikų kaime – kelyje Jašiūnai – Turgeliai.
 
Jašiūnų dvaras, Šalčininkų rajone: swww.salcininkaikultura.lt

 

SKAITYKITE:

„Jašiūnų dvaras – kultūros židinys“ Sudarytoja Aurelija Arlauskienė.
 

 

 

© klasika-tradicijos.lt