Pranas Gailius: talentas, kurį dar turime atrasti?

Paminėjus Praną Gailių lietuviškoje draugijoje, akimirką vis dar tenka stebėti sutrikusius veidus. „Taip, taip, žinoma, labai girdėtas vardas, tačiau priminkite apie jo kūrybą“, – pasimuistęs, tokiais ir panašiais žodžiais bando gelbėtis iš nepatogios situacijos dažnas pašnekovas. Paradoksas, kai užsienyje gyvenę ir kūrę lietuvių talentai pas mus atrandami tada, kai jau pasaulis juos seniausiai yra atradęs, – Lietuvoje anaiptol ne toks jau retas reiškinys.

 

Atkeliavo visi kūrybos etapai

 

Lietuvoje gimusio, Prancūzijoje gyvenusio ir kūrusio P. Gailiaus (1928–2015) vardas pasauliui žinomas dar nuo 1955 m., kai spaudoje bei televizijoje sušmėžavo ir buvo palankiai įvertinta jo pirmoji personalinė paroda Paryžiuje. Netrukus, lietuvių išeiviui ėmus pasirašinėti vien Prano pseudonimu, viena po kitos rengiamos jo parodos sparčiai peržengė Prancūzijos ribas.

Tačiau Lietuvoje prireikė net 50 metų išgirsti apie P. Gailiaus talentą. Tik 2004 m. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje buvo surengta jo pirmoji paroda. Nuo tada progų vis naujose parodose pažinti talentingo prancūzų-lietuvių menininko kūrybą atsirasdavo beveik kasmet. Į gimtuosiuose Mažeikiuose surengtą parodą pirmąkart po daugybės metų atvyko ir pats dailininkas.

Gruodžio mėnesį Mykolo Žilinsko dailės galerijoje atidaryta retrospektyvinė P. Gailiaus paroda „Gyvenimo scenos“ vyko jau be paties autoriaus – dailininkas iš gyvenimo išėjo prieš daugiau nei trejus metus Paryžiuje. Naujausios parodos išskirtinumas – dailininko darbų gausa: parodoje eksponuoti visi jo kūrybos etapai, o dalis darbų iki šiol netgi niekur nerodyti.

Gausūs darbai lankytojams leido įvertinti platų dailininko kūrybos spektrą ir pasvarstyti, kam vis tik, autoriaus grafikai, tapybai ar net skulptūrai, teiktų pirmenybę. Pats dailininkas yra apibūdinęs savo ryšį su skirtingomis dailės sritimis: tapyba jam tarsi ceremonija, o grafiką vertinąs daugiau kaip amatą, tačiau būtent ji padėjusi geriau suprasti tapybos niuansus.

 

Kūryboje skaitoma biografija

 

Mažeikiuose gimęs P. Gailius, būdamas penkiolikos metų, pabėgo iš karo niokojamos Lietuvos. Blaškytas po įvairias vietoves, jaunuolis galiausiai atsidūrė Strasbūre. Pasimokęs Strasbūro dailės mokykloje, jis iškeliavo į Paryžių, kur buvo priimtas į Fernando Léger studiją, dar vėliau mokėsi litografijos Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje.

Gyvendamas Paryžiuje dailininkas pasinėrė į plačiasluoksnę kultūrinę jo aplinką, per daugelį vėlesnių metų suformavusią jo kūrybą. Tik paskutiniaisiais gyvenimo dešimtmečiais didmiesčio aplinką dailininkas vis dažniau ėmė keisti į laukinę Provanso gamtą.

Išsinuomavęs dirbtuves prie Aix-en-Provence, garsėjančio kaip tapytojo, impresionisto Polio Sezano miestas, dailininkas, kaip ir jo pirmtakas, semdavosi įkvėpimo iš puikios gamtos grožio. Menininkas troško pajusti visą juslų buvimą gamtoje, todėl dažnai tapydavo basas, išsirengęs, svilinant kaitriai pietų Prancūzijos saulei. Kaimą vadino savo rojumi.

„Menininkas troško pajusti visą juslų buvimą gamtoje, todėl dažnai tapydavo basas, išsirengęs, svilinant kaitriai pietų Prancūzijos saulei.“

 

Tačiau pats P. Gailius apie savo biografiją kalbėti nemėgdavo. Viename interviu jis yra prasitaręs: „O kaipgi kalbėti, kad neskaudėtų?“

Turbūt todėl visi jo žodžiai, susiję su skausmingais vaikystės prisiminimais, būdavo palydimi ne susimetusios raukšlės kaktoje, o užkrečiančio juoko. O ir daugelį skaudžių reiškinių jautri menininko siela dažnai išgyvendavo kiek kitaip. Štai karo metu atskirtas nuo mamos, šaltomis žiemos naktimis gulėdamas šiene, aplinkui aidint raketoms, jaunuolis gėrėdavosi žvaigždėto dangaus grožiu („Jei esi jautrus, grožis niekuomet neprapuola“), o suvokta vienatvė jį ne tiek baugino, kiek viliojo naujomis gyvenimo perspektyvomis.

Gerokai vėliau, Paryžiuje, likęs be skatiko kišenėje ir nakvojęs po tiltu jis taip pat nepuolęs į neviltį – kaip pats sakė, maitinosi savo paties jaunyste, oru. Menininkas tikino, kad dramatiškos gyvenimo situacijos jį išmokė suvokti savo paties laikinumą, paskatino dar stipriau mylėti gyvenimą ir džiaugtis.

Pats dailininkas buvo įsitikinęs, kad nėra sutvertas kančiai. Tokios neįprastos, pozityvios reakcijos į sudėtingas, beveik beviltiškas situacijas atsispindi ir paties P. Gailiaus kūryboje – joje dažnai šviečia gyvenimo džiaugsmas.

„Būtent kūrybą jis laikė savo tikrąja biografija, jo gyvenimo atspindžiu.“

 

Be to, P. Gailius tvirtino, kad pasakoti biografiją tiesiog nėra prasmės – verčiau žiūrėti jo paveikslus. Būtent kūrybą jis ir laikė savo tikrąja biografija, jo gyvenimo atspindžiu. „Mano kūryba patiks tik tam, kam patinka pats Gailius“, – tikindavęs prancūzų-lietuvių menininkas.

 

Maitintas lietuviškų prisiminimų

 

Aistra gyvenimui, nei kiek neišblukinta brandaus amžiaus, skambus juokas ir besijuokiančios akys, džiūgavimas dėl kasdienybės grožio P. Gailiaus asmenybę skatino matyti kaip tipiškai prancūzišką, – juk pasaulio kontekste būtent prancūzai yra įgavę gyvenimo gurmanų reputaciją.

Subrandintas Prancūzijos kultūros dailininkas yra pabrėžęs, kad jam gyvenime labai pasisekė: likimas jam lėmė išaugti Lietuvoje ir subręsti Prancūzijoje.

Tačiau viduje P. Gailius ne kartą tikino besijaučiąs tikrų tikriausias lietuvis, maitinantis savo kūrybą lietuviškos gamtos ir kaimo prisiminimais.

O kartą paklaustas žurnalistės, ar nesiilgintis Lietuvos, dailininkas tiesiog atšovęs, kad juk negali ilgėtis pats savęs, nes jis pats ir yra Lietuva. Kitą kartą jis prisipažino besiilgintis ne Lietuvos, o tik savo vaikystės joje.

„…viduje P. Gailius ne kartą tikino besijaučiąs tikrų tikriausias lietuvis, maitinantis savo kūrybą lietuviškos gamtos ir kaimo prisiminimais…“

 

Taisyklinga, raiški lietuvių kalba – dar vienas įrodymas apie P. Gailiaus niekada neprarastas lietuviškas šaknis.

Visą gyvenimą kūręs Prancūzijoje, vedęs tikrą paryžietę, menininkas ne tik nepamiršo lietuvių kalbos, bet ir stebino išskirtine minties raiška, susikurtu žodžių žaismu. Ne veltui Pranas Gailius yra ištaręs, kad jo tapyba yra daugiau išrašyta nei ištapyta. Jis mėgęs ne tik skaityti knygas, bet ir raidžių, išsiliejančių knygoje, grafiką.

„Ne veltui Pranas Gailius yra ištaręs, kad jo tapyba yra daugiau išrašyta nei ištapyta. Jis mėgęs ne tik skaityti knygas, bet ir raidžių, išsiliejančių knygoje grafiką.“

 
 
 

Išliko laisvas

 

Visą gyvenimą gyvenęs vien iš kūrybos, dailininkas ne kartą yra minėjęs, kad kūriniams reikia duoti laiko. Jie negali gimti vien dėl to, kad kažkas jiems davė skubų terminą – paveikslai gimsta patys. Savaip P. Gailius žiūrėjo ir į amžiaus brandą. Būdamas solidaus amžiaus, jis pripažindavęs, kad atėjo laikas susikaupti, tačiau čia pat kvatodamasis stebėjosi iš savęs: „O man juk dar norisi durnavoti!“

P. Gailius tikino niekada nesigailėjęs dėl savo pasirinkimo išlikti laisvam menininkui. Keletas galerijų norėjusios jį nusamdyti už pastovų atlyginimą, tačiau žmona jį nuo tokio žingsnio sulaikiusi. Pritrūkęs pinigų duonos kąsniui, dailininkas tiesiog patraukdavęs su darbais per galerijas.

Jis tikino, kad didžiulė gyvenimo laimė yra pačiam nuspręsti, ką nori veikti, ir nesutikdavo pavadinti savo kūrybos darbu: „Pavadinti mano amatą darbu man yra gėda. Kai aš matau, kaip žmonės eina į darbą – tai yra darbas. O aš praleidžiu savo gyvenimą ieškodamas išreikšti gyvenimą.“

Dailininkas buvo linkęs manyti, kad jam stinga socialinių ambicijų, tačiau niekada neabejojo dėl savo išskirtinio reiklumo menui. Galbūt ši savybė prisidėjo ir prie grandiozinių užsakymų įgyvendinimo. Vieni reikšmingiausiųjų – tai 2000 m. dailininko apipavidalintos Paryžiaus bažnyčios, kur jis sujungė tapybą, religinę simboliką ir šventraščio tekstus.

„….geresnio šiuolaikinio menininko už Praną Gailių mes, lietuviai, neturime, tačiau mums dar reikia maždaug 10-15 metų suvokti jo kūrybai.“

 

Galerijos „Menų tiltas“ savininkas Edvidas Žukas, gerai pažinojęs P. Gailių, parodos atidarymo metu paminėjo vieno prancūzų meno žinovo, įsigilinusio į šiuolaikinę lietuvių dailę, žodžius: geresnio šiuolaikinio menininko už Praną Gailių mes, lietuviai, neturime, tačiau mums dar reikia maždaug 10–15 metų suvokti jo kūrybai.

Žodžiai vertė susimąstyti, tačiau, akivaizdu, kad paroda, kaip niekada išsamiai reprezentavusi dailininko kūrybą, svariai truktelėjo Prano Gailiaus vardą iš šlovės prieblandos Lietuvoje.

 

 

 

Teksto autorė Indrė Vozgirdaitė

Už Prano Gailiaus archyvines nuotraukas dėkojame dr. Simonai Skaisgirytei-Makselienei ir meno galerijai „Kunstkamera“.

 

INFORMACIJOS ŠALTINIAI:

LRT laida „Legendos. P. Gailius“, 2009

Knyga-albumas „Pranas Gailius. Kūryba.“ Sud. Simona Makselienė. Vilnius: Meno rinkos agentūra, 2011.

Vilniaus aukcionas | Galerija „Kunstkamera“. Prano Gailiaus kūrinių virtuali ekspozicija: https://www.menorinka.lt/page/author/77/0

Galerija „Menų tiltas“. Autoriai / Pranas Gailius: www.menutiltas.lt/pranas_gailius>

 

BESIDOMINTIEMS PLAČIAU:

šiuo metu yra išleistos keturios Prano Gailiaus kūrybai skirtos knygos: „Pranas Gailius. Kūryba“ (2011), „Šešėlio aukštuma ir kitos bedugnės“ (2015), „Eagle lake story“ („Erelio ežero istorija“) (2014) ir „Pradžios pradžia“ (2013).

 
 
 
 
 
 
 
 
 

© klasika-tradicijos.lt

image_print