Paryžiaus Dievo Motinos katedra Europos meno istorijoje

Niūrūs Europos viduramžiai – drąsiausių ir įspūdingiausių katedrų statymo metas. XII amžiaus viduryje pradėta statyti Paryžiaus Švč. Dievo Motinos katedra (Pranc. Notre-Dame de Paris) savo grožiu, dydžiu ir simboline svarba Prancūzijoje rungėsi su Šartro, Amjeno bei Reimso katedromis. Tačiau gotikinės architektūros struktūrinių dalių proporcijos, dekoratyvių elementų ritmai joje neabejotinai yra harmoningiausi. Tokia architektūros darna ir harmonija žavėjo ir poetus, dailininkus bei rašytojus.

Šią katedrą iš visų Prancūzijos katedrų tarpo išskyrė ir visame pasaulyje išgarsino 1831 metais sukurtas Viktoro Hugo romanas „Paryžiaus katedra“, kurio pardavimai po neseniai įvykusio gaisro dramos internetinėse knygų parduotuvėse šoktelėjo į viršų.

 

„Didieji pastatai, kaip ir didieji kalnai, yra amžių kūriniai. <…> Laikas yra architektas, liaudis yra mūrininkas.“ Viktoras Hugo „Paryžiaus katedra“

 

Paryžiaus Švč. Dievo Motinos katedra, pastatyta pagrindinėje miesto aikštėje, nuo viduramžių buvo paryžiečių gyvenimo centras, susibūrimų vieta, aikštėje buvo skelbiami nutarimai, vyko šventės ir teatralizuoti vaidinimai. 1804 metais katedroje imperatoriumi save patį karūnavo Napoleonas I, o šią sceną milžiniškoje drobėje įamžino Žakas Liuji Davidas (Jacques-Louis David).

Katedros lobyne buvo saugomos pasaulyje garsios šventosios Kristaus kančios relikvijos, kurias 1239 metais karalius Liudvikas IX (vėliau paskelbtas Liudviku Šventuoju) perpirko iš prasiskolinusio Bizantijos imperatoriaus: tai Kristaus erškėčių vainiko likučiai ir 24 cm ilgio nukryžiavimo kryžiaus fragmentas. Šventosios relikvijos buvo eksponuojamos koplyčioje, vienoje iš katedros apsidžių, bet buvo sėkmingai išgelbėtos iš balandžio 15-osios gaisro – jas išnešė Paryžiaus ugniagesių kapelionas.

Katedros Didieji vargonai, be šių yra dar dveji, garsėja, kaip vienas iš prestižiškiausių muzikos instrumentų pasaulyje. Įrengti dar XIII amžiuje, vėlesniais šimtmečiais jie ne kartą buvo restauruoti ir rekonstruoti.

Trys Paryžiaus katedros XIII amžiaus rozetės – didžiuliai apskritiminiai langai su vitražais, yra laikomi krikščioniškojo meno šedevrais (originalūs XIII amžiaus vitražai nėra išlikę). Didžiausiosios, vadinamosios Pietų rozetės, skersmuo siekia beveik 13 metrų.  Pasakojama, kad rozetės statybas rėmęs karalius Liudvikas IX (Liudvikas Šventasis), norėdamas išvysti jos pabaigimą, atidėjo paskutinįjį aštuntąjį kryžiaus žygį, kuriame 1270-aisiais ir mirė.

Po įvykusio balandžio 15-osios gaisro prarasta du trečdaliai medinės stogo konstrukcijos, dalis betoninio skliauto, XIX amžiaus smailė, po stogo griuvenomis ir dulkėmis paskendo daugybė meno kūrinių, vitražų, liturginių baldų, XVII amžiuje Paryžiaus auksakalių gildijos katedrai dovanota paveikslų serija „Les „Mays“ de Notre-Dame„.

 

Gotikinis akmens ir stiklo statinys

 

Paryžiaus Švč. Dievo motinos katedra pradėta statyti 1160 metais ir statyta beveik šimtmetį. Jos architektai – manoma vienas po kito jų sekė trys – yra nežinomi. Ji nėra viena iš pirmųjų gotikinių katedrų – tai jau brandžioji gotika,- tačiau šis architektūros stilius gimė būtent šiame Šiaurės Prancūzijos regione, Paryžiaus apylinkėse ir išplito į kitas Europos šalis – Vokietiją, Angliją, Italiją.

Naujojo gotikinio stiliaus katedroje akmenines sienas pakeitė aukštos smailėjančios arkinės kiaurymės, įstiklintos spalvingais vitražiniais langais – neįtikėtinai drąsus sprendimas, žinant, kad tai vyko viduramžiais.

Žymus pasaulyje meno istorikas Ernstas Gombrichas (Ernst H. Gombrich) gotikinių katedrų konstrukciją prilygino šiltnamių konstrukcijai, kur vietoje plieninių sijų ir rėmų – akmens rėmai. Kad tokia konstrukcija neišvirstų jai buvo būtini ramsčiai, kurie, tarsi griaučiai,  apsupę statinį, tapo išoriniais itin dekoratyviais elementais. Tai – kontraforsai ir arkbutanai. Šių architektūrinių ramsčių ritmas Paryžiaus katedroje pasižymi ypatingu grakštumu ir darna.

XIII amžiuje katedros betoniniai skliautai buvo uždengti aukštu stogu, kurio seniausios medinės konstrukcijos įrengtos tarp 1220 – 1240 metų. Sakoma, kad šioms konstrukcijoms buvo panaudota 1300 medžių – iškirstas ištisas miškas – todėl prancūzai ją taip ir vadino – „mišku“ (pranc. la Foret). Stogo – „miško“ konstrukcija išsilaikė nepakitusi 800 metų, išskyrus skersinės navos (transepto) dalį.

Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu Paryžiaus katedra buvo nuniokota, buvo pašalintos ir sunaikintos judėjų karalių skulptūros. Apgailėtinai atrodančią katedrą atgaivinti paskatino 1831-aisiais išleistas Viktoro Hugo romanas, kuriame ji pavadinta visų Prancūzijos katedrų karaliene.

XIX amžiuje skersinės navos (transepto) stogo konstrukcijos buvo rekonstruotos prancūzų architekto Euženo Viollet-le-Duc, kuris skliautų sankryžoje suprojektavo ir įspūdingą neogotikinę smailę (pirmoji smailė sunaikinta XVIII a. pabaigoje). Iš ąžuolo medienos ir padengta švinu smailė siekė 93 metrų aukštį. Save architektas įamžino, kaip Šv. apašatalą Tomą varinėje skulptūroje  – vienoje iš šešiolikos, užkeltų ant stogo laiptuotoje smailės papėdėje. Laimei, šios 16 skulptūrų spėjo išvengti gaisro – vos keletą dienų prieš tai jos buvo nukeltos restauracijai.

 


 
Oficialus Paryžiaus Švč. Dievo motinos katedros puslapis: www.notredamedeparis.fr

Lankysitės Paryžiuje? Rekomenduojame aplankyti kitą netoli esantį įspūdingą viduramžių gotikos stebuklą – Šventąją koplyčią:  www.sainte-chapelle.fr
 
 
 
 
 

© klasika-tradicijos.lt