Parfumerė Laimė Kiškūnė : per pasaulį paskui aromatą

Parfumerė Laimė Kiškūnė tarp botanikos dalies ekspozicijos augalų Vilniaus Bernardinų sode. Fot. © Giedrė Ališauskaitė

Pasak profesionalios parfumerės, natūralių kvapų meno ir kultūros puoselėtojos  Laimės Kiškūnės, skaičiuojama, kad pasaulyje yra 18 regionų – vietovių, turinčių daugiausia endeminių augalų rūšių. Tai tarsi žemės centrai, iš kurių augalai, kartu ir patys aromatingiausieji, paplito po visą pasaulį. 

Į tokius „žemės centrus“ p. Laimė yra organizavusi daugybę aromatinių-botaninių ekspedicijų. Kaip teigia parfumerė, Europoje, Vidurio Rytuose ir Centrinėje Azijoje yra 16 augalų įvairovės centrų, o iš jų išskirtini biblinio Nojaus laikus menantis Ararato kalno slėnis, Kaukazas ir aplinkiniai kalnai, kurie driekiasi Armėnijoje, Azerbaidžane ir Šiaurės Irake„Tai – svarbus dekoratyvinių, vaistinių, aromatinių ir maistinių augalų regionas“, – pasakoja p. Laimė.

Be ekspedicijų į mistiškąją Armėniją, Kaukazą, botaninės parfumerijos kūrėja ne kartą yra organizavusi ir ekspedicijas po Viduržemio jūros regioną, Balkanų šalis, Artimuosius Rytus, Indiją, o prieš metus buvo pakviesta vadovauti ir specialistų ekspedicijai po Sibiro Altajaus kraštą.

Įvairių kraštų augmenijos bei aromatų pasaulį Laimė tyrinėja uostydama, distiliuodama ar tiesiog „panirdama“ į pievas, kalnus, miškus, dykumas ir botanikos sodus. Tačiau nepamiršdama aplankyti ir vietos kultūrinių objektų:  miestų, architektūros ir meno paminklų. Istoriniai kvapai  taip pat yra svarbi specialistę dominanti sritis.

Profesionali parfumerė yra atkūrusi senojo ir naujojo Vilniaus, Kauno, Sankt Peterburgo miestų kvapus, senų knygų, bibliotekos ir Operos ir baleto teatro kvapus, taip pat atkūrusi tarpukario Kauno Laisvės alėjos liepų kvapą Miko ir Kipro Petrauskų namams-muziejui.

Kvapų menininkės kūrybos biografijoje ir keletas antiką menančių istorinių kvapų, o sukurtas Berlyno metro kvapas, kaip meno kūrinys yra eksponuojamas Madrido šiuolaikinio meno galerijoje.

Laimės patirtis neįtikėtina, kaip neįtikėtina ir tai, kiek mažai tepažįstame mus supantį pasaulį, pamiršdami ar tiesiog nepagalvodami… pauostyti.

 

Laimės Kiškūnės kvapų patyriminės kelionės

 

P. Laime, skaitant apie Jus, Jūsų gyvenimo būdą bei veiklą, susidaro įspūdis, kad tyrinėdama aromatinius augalus apkeliavote visą pasaulį…

 

Tikrai ne. Antarktidoje nebuvau, Pietų Amerikoje nebuvau. Na, Antarktidoje norėtųsi patyrinėti nebent dumblių kvapus, bet norėčiau ir labai svajočiau apie Pietų Ameriką. Ji tikrai labai įdomi, o Meksika, Brazilija – ypatingai. Ten yra didžiausios augalų bendruomenės. Vis bandau užmegzti kokius nors ryšius su žmonėmis, kurie ten kažką daro ir distiliuoja. Kolekcijoje mes turime augalų iš Pietų Amerikos, bet aš pati ten nesu buvusi. Vis dar svajoju kada nors ten nukeliauti.

Laimė Kiškūnė: „Esu labai smalsi – man įdomu, kaip kvepia.“ Fot. © Giedrė Ališauskaitė

Ir Azijoje tiek dar yra vietų, lobių ir kvapų, kur dar nebuvau!

Man įdomu rengti botanines-aromatines ekspedicijas. Paprastai renkuosi tokias vietas pasaulyje, kaip, pavyzdžiui, Armėnija, Krymas, Balkanai, šiaurės Iranas. Tai – vietinių augalų, taip vadinamų autochtonų, regionai – arealai su specifine, jiems būdinga flora. Tai – floros, ypatingai aromatinės, genofondas.

„Esu pervažiavusi be jokių tarpų visą Indiją nuo Šiaurės, Himalajų iki pat pietų iškyšulio.

Iki Ramešvaramo ir dar piečiau, kur jau, sakoma, galima jūra nubristi iki Šri Lankos.“

 

Grįžtant prie biblinio Nojaus ir Ararato, paleobotanikai sako, kad iš tiesų Ararato slėnyje ir aplinkiniuose kalnuose augantys dekoratyviniai ir aromatiniai augalai paplito po visą Euraziją. Ten juos labai įdomu tyrinėti, distiliuoti, uostyti, dėl to, kad jų kvapas yra specifiškiausias, ryškiausias, labiausiai būdingas. Kaip ir kokios nors damaskinės rožės – jeigu bandytume atsekti tikrąjį jų kvapą, labiausiai autentiškos būtų Persijoje, Širazo apylinkėse.

Jei tik yra galimybė, būtinai tyrinėju botanikos sodą. Aišku, tie augalai nebus autochtonai, nebus tiksliai toje augavietėje, kur yra jų ištakos. Bet, jeigu, pavyzdžiui, negaliu nuvažiuoti į Pietryčių Aziją susitikti su žvaigždinio anyžiaus medžiu arba kamparmedžiu, tai išvydusi anyžių ar kamparinį cinamoną Bangaloro ar Batumio botanikos soduose, aš vis tiek jį uostau, tyrinėju, fotografuoju ir įgaunu supratimą, kaip jis atrodo ir kvepia.

 

Esate organizavusi daugybę aromatinių-botaninių ekspedicijų. Ypatingai išskyrėte Armėniją ir Balkanų regioną. Į kokias dar šalis vykstate?

 

Aš ne tik keliauju labai daug pasaulyje, bet man labai patinka tyrinėti ir kas auga Lietuvoje, čia šalia, tiesiog po kojomis. Nuo 2006-ųjų pradėjau rengti stovyklas Lietuvoje. Kiekvienais metais mes važiuodavome maždaug tuo pat metu į tiksliai tą pačią vietą – prie ežero Ignalinos rajone. Ir nuostabu, kokie skirtingi kiekvienais metais yra augalai. Vienais metais visi laukai žydi šlamučiais, kitais – jonažolėmis, nors prieš tai galvojau, kur tos jonažolės, vos radau kelis krūmelius. Dar kitais metais atvažiuoji – kraujažolės didžiulės išaugusios, nuostabiai kvepiančios gražios.

Fot. © Giedrė Ališauskaitė

Į Indiją aš irgi važiuoju keletą metų iš eilės į tas pačias vietas, tuos pačius regionus, kad pamatyti kada pražysta čampaka, kada paridžata, kada išsiskleidžia tuberoza ar lotosas, kada gausiausiai žydi vienas ar kitas jazminaitis. Nes kiekvienais metais augalų vegetacija skiriasi.

„Aš neturiu tikslo apkeliauti visą pasaulį, man įdomus aromatas.

 

Galiu keliauti metų metais į tą pačią vietą, nes įdomu kaip joje augalai, peizažas keičiasi kiekvieną vasarą, pavasarį ar rudenį.

Mažose detalėse slypi dideli pokyčiai.“

 

Aišku, jeigu tai yra plantacija, tada, žinoma, naudojami įvairiausi aktyvintojai, fitohormonai, kurie padeda prievarta tuos augalus pražydinti. Mane labiau domina laukiniai augalai, vietiniai – tie saugotini ir puoselėtini.

Pastaruosius pora metų buvo nelengvas laikotarpis, ekspedicijų nerengiau – 2017 metais Toskanoje organizavau paskutinę ekspediciją. Tačiau šią vasarą su kolegėmis sugalvojome vienos dienos ekspedicijas. Mane džiugina kolegių įsitraukimas, noras patirti augalus, jų aromatus ne tik kaip mūsų laboratorijos ir studijos puošmenas, bet ir užmegzti su jais gyvą ryšį pačioje gamtoje.

 

Kaip vyksta aromatinė-botaninė ekspedicija?

 

Paprastai keliauju kartu su grupe žmonių, kuriems tai yra įdomu. Kartais keliauju su žmonėmis iš Lietuvos, o kartais susijungia įvairių šalių žmonės ir ekspedicijos būna tarptautinės. Tada mes draugiškai visomis įmanomomis kalbomis bandome kalbėtis ir diskutuoti apie augalus.

Fot. © Giedrė Ališauskaitė

Visuomet stengiuosi surasti vietinį botaniką, kuris išmano vietinius augalus, jų augavietes ir gali juos parodyti. Paprastai susirenki augalų, pasirūpini vandens, labai svarbu, kad būtų distiliavimo aparatas ir koks nors šilumos šaltinis (ugnis). Kalnuose ne visuomet turi kuro ir gali susikurti ugnį. Pernai Altajuje vietoje nusipirkome samagono distiliavimo aparatą ir distiliavome. Bet turiu pasakyti, kad šis aparatas netinka augalams distiliuoti. Galite apie tai parašyti (juokiasi).

Altajuje ekspediciją ne pati organizavau, o tiesiog mane pakvietė kaip vadovę. Vadovavau ekspedicijai kartu su vietiniais botanikais – mokslininkais iš Novosibirsko botanikos sodo. Kartu keliavome, turėjome labai įvairialypę grupę – gydytojų, žolininkų, farmacininkų, kosmetikos gamintojų, kurie domisi aromaterapija, kosmetika. Ten mes distiliavome, skaičiau labai įvairias paskaitas – nuo aromatinės chemijos, parfumerijos iki botanikos ir aromaterapijos.

Iš ekspedicijų beveik neparsivežu augalų. Dažnausiai net neskinu jų, prigulu prie kokios žolės, pauostau, nufotografuoju… toks yra mano santykis. Man pakanka, kad aš juos mačiau, užuodžiau, užmezgiau ryšį ir  tiesiog šitaip jie liko manyje.

 

Ar įmanoma apibrėžti, kaip atrodo pasaulio aromatinių augalų natūralių augaviečių žemėlapis?

 

Taip, tokius žemėlapius turi kiekviena šalis. Pagal augalų zonas ir matosi, kur yra tie augalai-autochtonai, jų pagrindinė tėvynė, iš kur jie tarsi pažyra, paplinta. Tokios vietos, kaip minėjau, yra Ararato slėnis, Bulgarija, Albanija, Viduržemio jūros pakrantės – iš pietinės pusės auga vienokie augalai, iš šiaurinės – kitokie. Krymo pusiasalis, jis turi be galo savitą florą, tai labai specifinis regionas, trapus, gerokai žmonių paniokotas, tačiau vis dar turintis floros lobius.

Vilniaus Bernardinų sode. Fot. © Gedrė Ališauskaitė

Balkanai, Indonezija, Šiaurės Indija ir Pietų Indija. Aišku, kad Himalajų ir Pietų Indijos augavietės yra du visiškai skirtingi pasauliai – vienur kedrai, kitur jazminaičiai…

„Man patinka Europos – Provanso, Andalūzijos augmenija, dėl to, kad mes iš čia turime daugelį augalų – ta pati levanda, mairūnas, šalavijas.

 

Dabar jie auga visame pasaulyje.“

 

Provanso aukštutinių Alpių levanda auga 1800 m. aukštyje. Tai – aukščiausia jos altitudė. Ji yra laukinė, skinama rankomis – pjaunama pjautuvais, distiliuojama mažyčiais kiekiais. Tas eterinis aliejus yra labai specifinis. Jeigu paimsime ir pauostysime Kašmyro levandą, patyrinėsime jos chromatogramą, pamatysime, kad ji kitokia. Ta pati siauralapė levanda, bet, priklausomai nuo augavietės, labai skiriasi aromatinė sudėtis.

Kvapioji biberšteinija. Fot. Laimės Kiškūnės, Altajus, 2018

Sibiro, Altajaus regionas – super nuostabus, labai įdomus. Ten man tiesiog buvo aromatinių augalų atradimai. Neįsivaizdavau nei tokių kvapų, nei tokių augalų. Galbūt didžiausias pastarųjų metų aromatinis atradimas Biebersteinia odorata – kvapioji biberšteinija – yra kažkas neįtikėtina. Tai – ir gėlės, ir dervos, ir vanilė, ir vaisiai, ir citrusai, ir dūmai. O iš pažiūros – tai visiškai maža, geltonai žydinti gėlytė, auganti ant akmenuotų, vėjo gairinamų šlaitų Aukštutiniame Altajuje.

Laukinis juodasis serbentas, augantis Altajaus viršukalnėse, taip pat yra nepaprastai gražus augalas – kvepiantis fantastiškai gaiviai, uogiškai. Vanile kvepiantis lagotis arba sultingų obuolių kvapo tiesiog po kojomis auganti bevainikė ramunė.

 





 

 

Kvapas ir istorija

 

Kartu su olfaktorinio meno grupe „Hortus Apertus“ surengėte nemažai kvapų meno parodų Lietuvoje ir užsienyje. Kai kurios jų buvo susijusios su miestų kvapais, o tarp jų buvo ir Vilniaus kvapas…

 

Taip, urbanistiniai kvapai man iš tikrųjų yra įdomūs. Tai buvo du kvapai – Senojo ir Naujojo Vilniaus. Juos kūrėme 2009 metais, kai Vilnius buvo Europos kultūros sostinė. Tai buvo projektas skirtas penkiems pojūčiams.

Senojo Vilniaus kvapą tiesiog surinkome iš senojo Vilniaus artefaktų. Su grupe – menininkų, dizainerių, tarp kurių buvo ir užsieniečių – surengėme ekskursiją po Vilniaus senamiestį. Išuostėme bažnyčias, kavines, senamiesčio rūsius. Iš bažnyčių labiausiai kvepėjo Šv. Dvasios vienuolynas – ten iš tikrųjų daug smilko. Ten  kvepėjo ir mira, ir benzoinu, ir frankinsensu, o smilkalų kvapą pastiprino vystančios lelijos. Bernardinų bažnyčioje labiau kvepėjo salsvomis dulkėmis, sena mediena.

Nuėjome prie Vilnelės. Skaičiau įvairių istorinių duomenų apie Vilnelės, Šventaragio slėnį, Trijų kryžių kalną. Minėta, kad čia telkdavosi specifinis kvapas – tame slėnyje buvo pelkės. Prie Vilnelės pakrančių išsirovėme žolių su žeme. Išsiraukite ir pauostykite – stiprus specifinis kvapas.

Vilniaus Bernardinų sode. Fot. © Gedrė Ališauskaitė

Užsukome ir į Vilniaus universiteto rankraštyną. Uostėme biblioteką, nes miestas – ne miestas be tokių svarbių institucijų, kaip universitetas, bibliotekos, teatrai, muziejai, šventyklos… Rankraštyno darbuotojos iš vokų traukė įvairius rankraščius – ranka rašytus tekstus, o mes juos uostėme. Uostai – kvepia stipriai aiškiai žuvimi. Skaitai – kažkoks žuvų pirklys pirko žuvies už tokią sumą.

„Kaip ir muskuso kvapas ant Sapiegų bibliotekos knygos viršelių odos –  pajauti muskuso dvelksmą dėl to, kad kažkas lietė knygą juo iškvėpintomis pirštinaitėmis.

 

Muskusas išlieka šimtus metų ir gali atpažinti jo kvapą, jei žinai, kaip jis kvepia.“

 

Fot. © Gedrė Ališauskaitė

Kitą dokumentą išsitraukėme, uostome – kvepia vilna, lanolinu. Pasirodo,  jį turėjo avių pardavėjas ir popierius stipriai sugėrė kvapą. Mes „sugraibėme“ senojo Vilniaus kvapą iš šitų kvapų.

Naujojo Vilniaus kvapui persikėlėme per upę – į „naująjį miestą“. Pasivaikščiojome po Šnipiškes. Ten buvo kontrastas, nes Šnipiškėse – obelys ir tvoros apaugusios kerpėmis bei samanomis, sukrypę mediniai namukai, negrįstos gatvės, ir čia pat, šalia dangoraižiai – metalas, stiklas, betonas – šaltas, terpentiškas, benziniškas kvapas, dulkės, asfaltas.

Šilčiausi jame gal kavos aspektai. Iš to sukonstravome naujojo Vilniaus kvapą.

 

Kūrėte kvapą ir Kaune, žymių tarpukario muzikų Miko ir Kipro Petrauskų namams-muziejui. Koks tai buvo kvapas?

 

Taip, iš Petrauskų muziejaus gavau pasiūlymą sukurti Laivės alėjos žydinčių liepų kvapą. Jis Kiprui Petrauskui buvo labai svarbus, garsusis solistas juo labai žavėjosi. Dabar, mano supratimu, tų senųjų Laisvės alėjos liepų nebėra – auga nauji medžiai, kurie kvepia kitaip. Aš pati atsimenu tą kvapą, kadangi mokiausi Kaune, eidavau Laisvės alėja į Medicinos institutą, jos tikrai nuostabiai kvepėdavo, kaip tik birželio mėnesį, kai būdavo sesija ir egzaminai.

„Man urbanistiniai kvapai išties labai įdomūs. Ir kai kepina kaitra, ir kai šąla ar sniga, ir kai palyja lietus aš iškart bėgu uostyti, kaip kvepia miestas.“

 

Kvapą kūriau tuo metu, kai žydėjo liepos. Prisiskindavau jų, parsinešdavau į laboratoriją ir mėginau tą kvapą „sugauti“. Jis yra itin kompleksiškas, sunkiai apčiuopiamas, turi labai specifinių medžiagų, kurių nėra kituose augaluose. Imituoti jį yra sunku ir net, jeigu mes distiliuosime ar ekstrahuosime pačius liepų žiedus, negausime tokio žalio, gaivaus, saldaus, gėliškai kvepiančio ekstrakto, su unikaliu fenetilo alokoholio, farnezolio, laktonų akordu. Jis nebus toks ypatingas, kaip žydinčių liepų kvapas. Ir tos liepos yra ne kaime, jos yra Laisvės alėjoje, ten – ir kvepalai, tabako dūmai, dulkių, asfalto dvelksmai, benzino kvapas.

Buvo tikrai labai sudėtinga užduotis. Galvoju, kad reikėtų dar kada prie jo grįžti ir paversti kvepalais, jie turėtų būti labai jaudinantys, labai ypatingi.

 

Sankt Peterburge, „Visų ir kiekvieno muziejuje“ („Human museum“) buvo eksponuojama Jūsų sukurtų kvapų paroda „Peterburgo kasdienybės kvapai„. Kuo kvepia Peterburgo miesto kasdienybė?

 

Ten išuostėme visas įmanomas miesto institucijas, cerkves, bibliotekas, teatrus, vaistines, metro, Krondštato užtvanką. Taip pat geležinkelio stoties, kareivinių kvapus, nes Peterburgas yra ir kariškas miestas. Ten gi yra jų karo mokyklos, paradai, kursantai, kadetai…

Taip pat parodai atkūrėme Kazanės Soboro, seniausios homeopatinės vaistinės, Mokslininkų namų biblioteko kvapus. Ši unikali erdvė – tai Didžiojo kunigaikščio Vladimiro (Aleksandro II sūnaus) biblioteka, kuri niekada nerestauruota. Ji išgyveno revoliuciją, sovietmetį ir išliko autentiška, langais į Nevos pusę. Aleksandras II-asis sūnui davė daugiau, kaip 10 000 knygų, kurios ir buvo sudėtos naujoje bibliotekoje 1883 metais. Toje bibliotekoje dvelkia inteligencijos kvapas.

„Kvapas kaip ir prieš 130 metų  – ąžuolo, odos, jūros, druskos, vandens, dumblių, medienos, pelėsių…“

 

Ten seni ąžuoliniai baldai, sena oda, yra kažkiek pačių knygų. Kai buvo Nevos potvyniai, knygos buvo kažkur išneštos, bet pats pastatas ir pati atmosfera bei visas interjeras yra išlikę nepakitę.

Parfumerės darbo vieta – greta vadinamųjų kvapų vargonų, „Laimės Kiškūnės studijoje“ Vilniuje. Fot. © Gedrė Ališauskaitė

Atkūrėme Aleksandros teatro kvapą – vieno seniausių Rusijos imperijos teatrų. Salė yra restauruota, visiškai pakeista ir atnaujinta. Ten jau nebėra kėdžių, kuriose sėdėjo Dostojevskis, Čechovas, Ostrovskis. Bet tas teatras viršuje yra išsaugojęs patalpas, kuriose gyveno aktoriai. Per Leningrado blokadą ten gyveno daug žmonių, išliko krosnis, kur jie kūrendavosi, šildydavosi, gamindavosi maistą. Šitas kvapas visose teatro patalpose stipriai nemigruoja, bet vis tiek šio kvapo prezencija yra.

Po Aleksandros teatru teka upelis. Jis yra iš dalies atviras, po grotelėmis ir suteikia daug kvapo vestibiuliui.

Grimerinės irgi turi savo specifinį kvapą. Aleksandros teatre yra išsaugoję ir nerestauravę tarpinį kambarį, tarp grimo kambarių ir scenos, kur aktoriai ateidavo ilsėtis arba laukdavo išėjimo į sceną. Tas kambarys užkonservuotas, bet mane įleido, nes turėjome paskirtį – atėjome tyrinėti kvapų. Pradžioje jie žiūrėjo į mus skeptiškai, paskui labai susidraugavome.

„Ten iš tiesų dvelkė nuostabiais, lengvais, pudriniais pakalnučių ir našlaičių kvepalais.

 

Kažkuo labai subtiliu, kitos epochos kvapu – jis išliko baldų apmušaluose, užuolaidose.“ 

 

Uosčiau apmušalus, paveikslus, sienas už paveikslų, drapiruotes. Jose yra tas senasis kvapas išlikęs – šiek tiek tabako užuominų, nes audiniai sugeria kvapą.

Aišku, buvo ir Vasaros sodo kvapas, Krondštato užtvankos kvapas – pavadinau jį riba tarp jūros ir sausumos. Kai uostėme, buvo rugsėjo mėnuo, vėjuota diena – dvelkė stiprus jūros, šlapios žemės, dumblo ir dumblių, jūržolių kvapas. Parodoje buvo ir literatūrinis kvapas, nes rusų literatūroje, ypatingai sidabrinio amžiaus, yra labai daug įdomių kvapo aprašymų.

Tuos kvapus „pasiėmėme“ iš miesto ir tyrinėjome, ekstrahavome, distiliavome akmenis iš po traukinio, chromuotą odas… tiesiog dirbome ir atkūrėme. Kūrėjų grupė buvo nuostabi, intelektualūs ir išprusę. Muziejus dabar rengia naują parodą, kurioje aš irgi turbūt dalyvausiu, ir kurioje bus ne tik miesto kvapai…

 

Galima daryti išvadą, kad kvapas – svarbus komponentas, atskleidžiatis „vietos dvasią“. Esate minėjusi, kad Vilniuje mažai yra likę vietų, turinčių savąjį kvapą. Ar tai reiškia, kad nebeliko ir dvasios?

 

Man senai kirba klausimas, ar miesto kvapai yra paveldas ar nėra. Nes mes ištrynėme, išnaikinome, išdezodoravome visus kvapus. Šis laikas tuo ir pasižymi – erdves deodoruojame ir po to reodoruojame – įkvėpiname sintetiniais, tai erdvei nebūdingais kvapais. Tai jau yra marketingas, politika, pelno darymas, tai nebesusiję su kultūra ir istorija.

Fot. © Gedrė Ališauskaitė

Nežinau, ar tikrai reikia panaikinti iš bažnyčių smilkalus ir tikras gėles, ar tikrai reikia statyti elektrines žvakes, nebesmilkyti ar smilkyti neaišku, kuo. Arba panaikinti senąsias kavines, kurios turėjo savo specifinį kvapą, pavyzdžiui, „Žibutė„, „Vaiva„, „Svajonė„. Arba „Laumė“ Kaune. Tai buvo vietos, kurios turėjo paradigminius kvapus. Ten rinkdavosi „bomondas“, intelektualai, poetai, aktoriai, žmonės, kurie buvo įdomūs pasauliui ir kurie buvo dalis to kvapo bei tos atmosferos.

„Kvapas nėra šiaip sau, jis susieja mus su istorija, su laiku ir su erdve.  Supranti, kad istorija nėra kažkokie punktyrai – ji tęstina.

Tai suteikia saugumo jausmą. Nesijauti vakuume, kaip Las Vegase, kaip dykumoje.“

 

Kokia nors „Café de Flore“ ar „Café Les deux Magots“ Paryžiuje skaičiuoja jau antrą šimtmetį. Jos tebėra tos pačios, kuriose sėdėjo Alberas Kamiu, Pablas Pikasas, Žanas Polis Sartras ir Simone de Bovuar. Tu lieti tas pačias duris, kėdes, sienas – tai yra kažkoks tęstinumas, perimamumas.

 

Esate atkūrusi ne vienus istorinius kvepalus. Itin išpopuliarėjo nuostabiai kvepiantys Cyprinum. Kaip juos atkūrėte?

 

Istorikai sako, kad Cyprinum yra vieni iš seniausių apskritai žinomų kvepalų. Kalbama maždaug apie 1800 metus prieš mūsų erą. Tad jų istorijai jau yra beveik 4000 metų. Kažkiek, aišku, jie keitėsi. Tas Cyprinum, kurį aš atkūrinėjau, yra aprašytas Plinijaus ir minimas Dioskurido – lyginau kelias receptūras.  Teofrastas suteikia žinių, kas yra tas cypros. Manoma, kad cypros – tas specifinis Cyprinum kvapas – tai henos augalas, iš kurio gaunamas specifinis ataras. Jis būdavo mirkomas aliejuose, vyne ir iš jo buvo gaunamas itin specifiškai kvepianti substancija.

Į Cyprinum įeina kvapusis vynas, kardamonas, ajero šaknis. Tuose kvepaluose jie yra sukomponuoti taip, kaip aprašyta. Restauravau visas įmanomas sudedamąsias dalis, proporcijų ir pačio metodo laikiausi kiek įmanoma, kiek tik buvo įmanoma gauti žinių.

„Sėkmingai užtikau tikrai labai seną, archainį henos atarą. Tas kvapas, pagal visus aprašymus, turėtų būti panašus į aprašytąjį istoriniuose šaltiniuose.“ 

 

Istorinių kvepalų atkūrimas – labai kompleksiškas darbas. Tam reikia botanikų, archeologų, chemikų, chromotogramų. Lingvistų, vertėjų, kurie gali skaityti senuosius tekstus, juos išversti. Nes kartais tu gali rasti svarbios informacijos, bet nebūtinai suprasi, koks komponentas turimas omenyje.

Cyprinum nėra laikomas sakraliniu kvepalu. Jis nėra kaip Kyfi (Kyphi) kvepalai, kurie buvo laikomi žynių kvepalais (kaip atnašos), kuriais Egipte įtrindavo medines dievų skulptūras. Cyprinum  kvepalai žmonėms paprastai kelia nuostabą, nes jie yra archaiški ir kartu nuostabiai kvepiantys. Išties, tai jau yra antika – kažkas labai sena ir kartu ypatinga.

 

Kas kvėpinosi būtent tokiais Cyprinum kvepalais?

 

Laimės Kiškūnės „Kvapų vargonai“ . Vargonais vadinamas „odorofonas“ – hierarchiškai sudėlioti kvapai. Akordais ir natomis (gaidomis) kvepiąsias substancijas ir tinktūras 19 a. sudėjo anglų chemikas parfumeris Septimas Piessus. Žemiausias kvapas yra pačiulio ir, pagal kvapo lakumą, kylama į viršų iki aukščiausių ir lengviausių kvapų. Fot. © Giedrė Ališauskaitė 

Kvėpinosi kilmingi žmonės, kurie sau galėjo tai leisti. Moterys, be abejo, bet kvepinosi ir vyrai. Čia kaip ir su lūpdažiais, kai pradėjome tyrinėti istoriją, pamatėme, kad kai kuriais istoriniais laikotarpiais būtent vyrai, o ne moterys dažėsi žymiai labiau, pavyzdžiui, Graikijoje. Čia irgi panašiai – kvėpinosi moterys ir vyrai, žyniai, aukštuomenė

Tai buvo kaip ženklas, kad esi išskirtinis, ypatingas. Kvepalai yra statuso ženklas. Kadangi vyrai užėmė aukštesnes pozicijas negu moterys, tai jie turbūt kvėpindavosi daugiau.

Cyprinum yra kietieji kvepalai, jie būdavo įtrinami, įmasažuojami į odą. Jie jų naudojo tikrai daug. Kvepalai yra labai rafinuoti, kokybiški ir turėjo būti brangūs ir tai laikais. O kiti miestelėnai, aišku, kvėpindavosi paprastesniais, ne tokiais rafinuotais ir prabangiais.

Mes kalbame apie Viduržemio jūros regioną, kalbame daugiau apie salas. Graikai dažnai pagal salų pavadinimus vadino savo kvepalus. Rhodinonas yra Rodo salos kvepalai. Cyprinum yra Kipro salos kvepalai ir siejami su Afroditės grožiu.

 

Pabaigai atskleiskite, ar tiesa, kad Antikos dainius Homeras įsivaizdavo, kad būtent taip kvepėjo deivė Afroditė, eidama suvilioti Anchisą?

 

Homeras himne, skirtame Afroditei, mena, jog deivė jais išsikvėpino eidama sugundyti Anchisą. Ir kaip tas dieviškas kvapas padėjo jai laimėti grožio varžybas prieš Atėnę ir Herą. Matyt, jis įsivaizdavo, kad Afroditė gali taip kvepėti – tuo nepaprastu cypros kvapu. Didysis botanikas Teofrastas aprašė, jog cypros – tai „kvapios henos sėklos – mėlynai juodos, tarytum naktis, o žiedai – liepsnojantys balta ugnimi, tarytum diena. Tarp jų, beauštant saldžiakvapei aušrai, gimsta Afroditė.“   Diena ir naktis yra to kvapo esmė. O tai, kad juo deivės gali kvėpintis yra vilionių ir ypatingumo ženklas.

Kalbėjosi Akvilė Muliuolytė

Fotografavo Giedrė Ališauskaitė


Rėmėjai:





 

 

 

 

© klasika-tradicijos.lt

image_print