Oskaras Milašius Lapkričio simfonija

 Fot. © klasika-tradicijos.lt

Genialus lietuvių bajorų kilmės poetas, rašytojas Oskaras Milašius mokėsi ir gyveno XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Paryžiuje ir rašė išraiškinga prancūzų kalba. Šiemet rugsėjį, minint 80-ąsias jo mirties metines, Fonteblio miestelyje Prancūzijoje (Fontainebleau) jam atidengtas paminklas, sukurtas žymaus Klaipėdos skulptoriaus Klaudijaus Pudymo.

Oskaras Milašius – pirmasis oficialus Nepriklausomos Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje, atstovas Tautų Sąjungoje, įvairiapusiai apsiskaitęs eruditas, intelektualus mąstytojas, „pasaulio pilietis“ – buvo ir itin jautrus, gilios sielos mistikas, filosofas, vienišas keliautojas, kurio eilėmis gyveno XX amžiaus lietuviai išeiviai Prancūzijoje.

1912 metais O. Milašius sukūrė poetinių „Simfonijų“ ciklą, persmelktą prisiminimų apie vaikystėje paliktą gimtąjį Čerėjos dvarą, buvusį senosios LDK teritorijoje Gudijoje (dabartinė Baltarusija).

„Čerėjoje, poeto žodžiais tariant, absoliučioje dvasinėje vienatvėje, susiformavo esminiai būsimo genialaus kūrėjo bruožai – meilė gamtai, polinkis į melancholiją, į amžių pelėsiais dvelkiančią niūrią romantiką…“ (prof. Nijolės Kašelionenės citata iš lituanistusamburis.lt)

 

Lapkričio simfonija

(ištrauka)

<…>

Ir (vieną rudenio popietę) alėjos vingyje,

Ten, kur gražus kelias leidžiasi baikščiai kaip moteris,

Išėjusi pasiskinti gyduolių gėlių, – klausyk, mano vaike, –

Mes susitiksime čia kaip kadaise;

 

Fot. © klasika-tradicijos.lt

Ir tu jau pamiršai, kokios spalvos tuomet buvo tavo suknelė;

O aš turėjau labai mažai laimės akimirkų.

Tu vilkėsi blyškiai violetiniu rūbu, gražus liūdesy!

Ir gėlės ant tavo skrybėlaitės bus liūdnos ir mažos,

 

Ir aš neįminsiu, kaip jos vadinasi: nes per visą gyvenimą

Žinojau tik vieną vienintelę liūdną gėlytę, neužmirštuolę,

Seną miegalę Slėpynių šalies daubose, gėlę našlaitę.

Taip, taip, beribe širdie! Kaip šiame gyvenime.

 

Ir ten bus tamsus takas, labai drėgnas

Nuo krioklių aido. Ir aš tau pasakosiu

Apie miestą virš vandens ir apie Rabiną iš Bacharacho,

Ir apie Florencijos Naktis. Ir bus tenai

 

Žema griūvanti siena, kurioje snaudžia

Senų, senų lietų kvapas, ir šalta, riebi, raupsuota žolė

Kratys tenai savo tuščius žiedus

Į bežadį upelį.

 

Vertėjas Valdas Petrauskas

 

 
 

Iliustracijose – XIX a. pabaigoje sukurtas Lentvario dvaro parkas

 

image_print