Muzikinė kelionė… su Clotilde Solange Rigaud

Clotilde Solange Rigaud zemes sokis_

Po aktorės ir dainininkės Clotilde Solange Rigaud moters dienos proga surengto koncerto „Midnight in Paris“ susitikome su charizmatiškąja prancūzaite prie kavos puodelio. Mūsų pokalbyje – Clotilde’ai artimos muzikinės prancūzių moterų istorijos, savųjų šaknų ir savosios muzikos ieškojimai bei nuoširdus muzikantės noras laužyti stereotipus, žvelgti giliau ir kurti sielą pakylėjančią muziką. Besikalbant atsiskleidė ir pati Clotilde – jos temperamentinga prigimtis bei gili kūrybiška asmenybė…

Gimusi Pietų Prancūzijos mieste Montpellier, o užaugusi istoriniame Blois, Clotilde Solange jau daugelį metų gyvena Vilniuje. Kupina energijos ir įkvėpimo, ji Lietuvoje koncertuoja, kuria jausmingas autorines dainas ir vaidmenis filmuose, dalyvauja socialiniuose projektuose. Laisvoje lietuviškoje Clotilde’os kalbėsenoje sužavėjo neįprasti, ne visada taisyklingi, tačiau poetiški ir daugiaprasmiai išsireiškimai. Juos palikome nekoreguotus – tokius, kokius ir ištarė šnekioji Clotilde…

 

Dainos – tai vidinės kelionės

 

Clotilde, tu aktyviai koncertuoji, atlikdama įvairių autorių ir atlikėjų kūrinius, taip pat, kartu su pianistu Luku Gedvilu esate parengę prancūziškų dainų koncertinę programą „Midnight in Paris„. Papasakok, kokius kūrinius tu esi įtraukusi į šią programą ir kodėl pasirinkai būtent juos?

Kiekviena daina, skambanti šioje mano programoje yra atsirinkta iš širdies, jos savaime atėjo į mane – ilgai negalvojant, žinojau, ką noriu dainuoti. Tai – dainos, kurias myliu nuo vaikystės. Esmeraldos Bohémienne iš miuziklo „Paryžiaus Katedra“ – yra daina, kuri atspindi ir visą mano programą, ir mane kaip atlikėją. Joje yra daug spalvų. Pasakoju ir Editos Piaf gyvenimo etapus per jos dainas – nuo to, kaip ji dainuoja gatvėse, iki tampa įžymybe, įsimyli, praranda… Visa tai atsispindi jos muzikoje. Savo programoje atlieku ir 60-ųjų bei 80-ųjų dainas. Man labai artimi yra 80-ieji, nes tuo metu Prancūzijoje moterys jau išsilaisvino, kovojo už savo teises, pradėjo dainuoti apie socialinius dalykus. Tai man labai aktualu, nes mane jaudina moterų problemos. 80-ieji metai man yra apie moters laisvę ir socialines teises. Kiekviena daina yra apie laisvę ir man labai svarbu – laisvė.

Clotilde Solange Rigaud su Luku

Tu esi profesionali aktorė – gebi laisvai įsikūnyti į miuziklo heroję ar garsią atlikėją. Ir iš tiesų tau labai įtikinamai pavyksta sudainuoti tokios stiprios asmenybės, kaip Editos Piaf, dainas. Ar gali būti, kad ji tau yra ir kažkuo artima?

Tikrai, man ji artima. Negaliu paaiškinti logiškai, kodėl, tačiau visiškai suprantu, kokie buvo jos troškimai, svajonės, temperamentas. Piaf, nors buvo tikras žmogus, ji tapo kaip archetipas moterų, ji atspindi moterišką stiprybę. Jos dainose galima rasti ir dramos, ir meilės, ir mirties bei skausmo, bet ir šviesos. Tai ir yra gyvenimas. Dėl to ir mėgstu Piaf, nes ji be baimės dainuoja apie tai, kaip yra – be jokių kaukių. Drąsiai žengia į sceną ir perduoda drąsias istorijas. To paties ieškau ir aš, kaip atlikėja – drąsos apsinuoginti, tikrumo.

Esmeralda iš „Paryžiaus Katedros“ taip pat man atrodo, kaip gyva, nors, iš tiesų, ji niekada neegzistavo, yra tik iš Viktoro Hugo vaizduotės.  Esmeralda yra man kaip moters simbolis, įsimylėjau šį personažą nuo vaikystės ir manęs ji nepaleido niekad. Jos savybes atrandu savyje ir tikiu, kad kiekviena moteris jas turi – tai aistra, drąsa, grožis, spontaniškumas…

Solange et Toi koncertas

O kuo gi tau yra artimas Esmeraldos personažas iš Viktoro Hugo romano „Paryžiaus Katedra“ ir to paties pavadinimo garsaus prancūziško miuziklo?

Nuo vaikystės buvau įsikūnijusi į Esmeraldą. Nesu gryno kraujo prancūzė – turiu ir žydiškų, ir turkiškų šaknų. Mano proseneliai buvo žydai iš Turkijos, kurie keliavo ir apsigyveno Kuboje. Ir tik po to persikėlė į Prancūziją. Aš, nors ir gimiau Prancūzijoje, jaučiu kad kažkas yra mano šaknyse – aš nuo vaikystės mėginau šokti flamenką… nemoku flamenko, aš – visai ne šokėja, tačiau tas jausmas, tas temperamentas, aš turiu jį nuo ankstyvos vaikystės. Ir muzika – visada mane traukdavo orientalinės, žydiškos muzikos. Man toks jausmas intuityvus, kad mano proseneliai galbūt buvo ir Ispanijoje. Esmeraldos daina „Bohémienne“ irgi yra apie tai – ji Prancūzijoje, bet yra atvykusi iš Ispanijos ir toliau ieško savo šaknų ir savo žemės. Aš irgi esu Lietuvoje, bet – ne iš čia. Todėl Esmeralda yra manyje, ir aš jaučiu labai stipriai su ja panašumą.

Tu taip pat kuri ir savo autorines dainas bei muziką. Kokia ji ir kur ją galima išgirsti?

Šiuo metu kaip tik užsiimu kokybiškais įrašais ir norėčiau išleisti debiutinį albumą. Vieną iš mano dainų – muzikinę kompoziciją „Arzum„- galima išgirsti koncerto pradžioje – aš ją dažnai atlieku. Tuomet būna toks jausmas, kad ji tarsi surenka energetiškai visus žiūrovus. Tarp mano kūrinių yra muzikinių kompozicijų, kuriose skamba tik muzika arba kartojasi du ar trys žodžiai. Man tai – tarsi vidinės kelionės. Aš be galo mėgstu paprastumą muzikoje. Man visi elektro/techno sudėtingi reiškiniai muzikoje nekalba. Širdis nereaguoja. Ta tyruma tiek balse, tiek žodžiuose yra man be galo artima. Aš pati taip kuriu – paprastai. Kartais vaikštau, ir atsiranda muzika galvoje, kartais verkiu ir taip ateina melodija. Kartais piešiu. Kartais tiesiog būnu su nauju sutiktu draugu ir mane apima tiek džiaugsmo, kad norisi jį išdainuoti. Visaip būna. Labiau esu arčiau muzikos, nei žodžių, tačiau kartais ir visa poema atsiranda.

Šiuo metu rengiuosi ir savo soliniam koncertui. Visą savo kūrybą, kuri laukė ilgai „stalčiuje“ aš pirmą kartą Lietuvoje, ir gyvenime, išdrįsiu paleisti į dienos šviesą. Paimsiu save už rankos ir drąsiai žengsiu į sceną pasidalinti savo muzika, kuri jau labai ilgai kaupiasi manyje. Bijau, bet žengsiu drąsiausią žingsnį savo gyvenime. O savo debiutinį albumą išleisiu neužilgo – metų pabaigoje. Tai yra didelis džiaugsmas – pasidalinti. 

Clotilde Solange Rigaud koncertas

Tavo sceninis vardas yra Solange Arzu?

Taip. Solange yra mano antrasis vardas, o Arzu yra azerbaidžaniškas žodis, reiškiantis „norą“. Dainos „Arzum“ pavadinimas – taip pat reiškia norą, tik iš turkų kalbos. Žodį arzum aš pamačiau keliaudama po Turkiją, o grįžus į Lietuvą, mano sutiktas azerbaidžanietis pasakė, kad arzu man labai tinka. Todėl daugiau nebeieškojau sau kitų sceninių vardų.

 

Gydanti muzikos galia

 

Koks yra tavo kūrybinis procesas ir kas tave įkvepia kurti savo muziką?

Man tai – be galo svarbus bei malonus veiksmas, kurį galėčiau ištisą dieną naktį užsiimti. Tiek daug atrandu muzikoje, kiekvienoje melodijoje. Matau net tai, kas yra už muzikos – kai kažką kuriu, matau vaizdus, kur turėčiau keliauti, su kuo norėčiau tą dainą atlikti. Man muzika yra tikrai ne tik būdas išsireikšti, kurti grožį ir mėgautis procesu, tai man yra ir dialogas. Dialogas su savimi, su žiūrovais bei kitais muzikantais, kuriuos sutinku pakeliui. Kai mūsų kūryba susijungia į viena – tai ir yra vienas iš maloniausių potyrių, kuriuos galiu patirti. Mes kalbamės tarsi per muziką. Dar vienas svarbus elementas – aš visada norėjau papasakoti istorijas apie žmones. Apie tuos, kurie galbūt buvo neišgirsti savo gyvenime – noriu duoti jiems balsą. Taip per save aš su meile dalinuosi kitų istorijomis. Paprastas istorijas papasakoti nepaprastai – vienas iš mano ketinimų. Arba sudėtingas istorijas papasakoti lengvai, kad ir su džiaugsmu – gražinti balansą. Mane labai įkvepia Emmylou Harris arba Joan Baez, tai, kaip jos lengvai, American folk stiliuje papasakoja įvairias, kad ir tragiškas istorijas… Muzika ir žodžiai leidžia tai daryti, ir tai yra nuostabu. Muzika yra begalinė ir aš jaučių tą erdvę. Sukurti galima viską, kas įmanoma.

Rašau daugiausiai angliškai. Mane be galo įkvepia nuo vaikystės American folk ir country dainos. Atrandu jose tai, kas tikra, kas buvo daugiau nei muzika, o gyvenimo, ar netgi išgyvenimo būdas. Dėl to labai myliu visos „Pasaulio muzikos“ (angl. World music) šaknis, nes žinau, iš kur tai sukurta – iš vienos pusiau suderintos gitaros ir iš vieno žmogaus, kuris po darbų sprendė, kaip išsireikšti, o galbūt atsipalaiduoti, „dainuoti gyvenimą“, koks jis bebūtų – skausmingas ar džiaugsmingas.  

Clotilde Solange Rigaud Bohemienne

Anksčiau minėjai apie Editos Piaf buvusią drąsą dvasiškai apsinuoginti scenoje prieš klausytojus. Ar tiesa, kad atlikdama savo dainas ar muzikinės kompozicijas tu taip pat neslėpi savo išgyvenamų emocijų? Kokį poveikį tau daro muzika?

Aš pati save raminu kai groju. Tai ramina mano širdį ir mane surenka. Po koncerto žiūrovai dažnai pasidalina tuo, kad jiems „atsidaro širdys“, žinau, kad jie ateina gauti šviesą. Kartą dainavau dvidešimčiai žmonių pirmą kartą savo dainą, sukurtą po išsiskyrimo su draugu. Ši daina labai jautri, pilna meilės bei vilties, tačiau ir netekties jausmo. Viešai ją atliekant man pradėjo bėgti ašaros ir tai buvo didelis transformuojantis patyrimas – atsiverti ir apsinuoginti prieš mane palaikančią publiką. Tai buvo didelis stebuklas ir vadinu tai muzikos galia gydyti bei magiškai sieti su publika.

Kartą vieno koncerto metu esu taip pat pajutusi gydantį ryšį su vienu man artimu žmogumi, o po koncerto sužinojau apie jo būklės pagerėjimą. Dainavimas gydo ir mane pačią.

Lietuvoje tu ne tik dainuoji, bet ir užsiimi rimtais socialiniais projektais, pavyzdžiui, dirbai su romų tautybės vaikais. Papasakok apie jį.

Tai buvo pusantrų metų projektas, vykęs prieš du metus. Jo metu romų ir lietuvių vaikai kartu kūrė ir vaidino spektaklį. Projekto tikslas buvo sukurti tarp jų draugystę. Man pačiai tai buvo labai didelis įvykis, svajonė, kuri išsipildė, nes visada norėjau susitikti su romų tauta.

Žiniatinklyje galima atrasti tave dainuojančią Ederlezi – tradicinę romų tautos dainą. Ar tai kaip nors susiję su šiuo projektu?

Aš labai senai dainuoju šią dainą. Kaip ir „Bohémienne„, ši daina skamba taip aiškiai, kaip mano širdies balsas. Ją dainuoju visur bei įvairiomis progomis. Tai yra kaip mano mantra, vartai į koncerto dimensiją. Tai yra romų dainą, tačiau labai sena ir universali, ją dainuoja įvairios tautos ir įvairiomis kalbomis. Kai aš ją dainavau šalia romų vaikų, tai buvo jiems vertingiausia dovana – jie ašarojo iš džiaugsmo ir šoko kartu.

Clotilde Solange Rigaud Midnight in Paris

2016 metais buvai nominuota „Sidabrinės gervės“ apdovanojimui už Metų geriausios antraplanės aktorės vaidmenį trumpametražiame filme „Tiltai“. Kaip šis įvertinimas įtakojo tavo kūrybinį kelią bei gyvenimą Lietuvoje?

Tuo metu, kai tai sužinojau, buvau kaip tik Londone, norėdama siekti rimtesnės aktorės karjeros, bet Lietuva su šia nominacija – ir ne tik – pašaukė mane atgal. Tai buvo tikrai džiaugsmingas ir reikšmingas momentas tiek man, tiek artimiesiems. Netgi Londone į mane pradėjo žiūrėti kitaip, kai savo CV papildžiau šia nominacija. Tačiau, grįžus į Lietuvą, nors ir tapau labiau matoma, pradėjau labiau pasitikėti savimi, kaip aktorė bei turėti tvirtesnį stuburą, supratau, kad čia kino industrija mažiau vertina nominaciją. Bet tai nėra blogai, tiesiog labiau vertina kokybę, tavo atsidavimą ir darbą. Labai tai gerbiu.

O jei ne taip rimtai – buvo labai smagu turėti progą pasisiūti suknelę būtent Sidabrinių gervių įteikimo vakarui ir pasijusti vienam vakarui žvaigžde. Visi procesai yra smagūs ir prasmingi.

Clotilde Solange Rigaud Mignight in Paris su Luku

Pakalbėkime ir apie Vilnių, miestą, kuriame tu jau gyveni nemažai metų. Kokias vietas, žmones tu atradai ir mėgsti Vilniuje?

Devyni metai aš esu čia ir man jau norėtųsi naujovių, ne dėlto, kad nemyliu Vilniaus, bet dėlto, kad esu žmogus, kuris mėgsta naujoves. Atrodo, kad viską jau labai gerai pažįstu, tačiau save treniruoju ir stengiuosi toje pačioje vietoje vis kažką naujo atrasti. Ir tikrai – yra ką atrasti. Šiuo metu aš atradau Martyno Mažvydo biblioteką. Aš ten praleidau visą vasarą. Turėjau sunkų gyvenimo etapą, bet, dėka to, nėriau į kūrybą ir muzikinio klipo dainai „Bohémienne“ montažą. Bibliotekoje yra muzikos erdvė, kurioje yra pianinas ir nuolat ten einu pagroti. Ten galiu laisvai kurti, žmonės labai atviri ir jaučiuosi kaip namie.

Atrastas žmogus – tai Andre Amyia Pabarčiūtė. Atradau ją prieš tris metus ir ji mane įkvėpia visuose lygmenyse – ir kaip menininkė, ir kaip mokytoja, ir kaip moteris. Įkvėpia jos dvasinis mokymas, gyvenimo būdas, jos požiūris. Galiu sakyti – radau savo mokytoją.

04_Clotilde_v1_2_FINAL_2018_04_13

Muzikinėje kelionėje su Clotilde susipažinome su ją įtakojusiomis ryškiomis asmenybėmis bei istorijomis, su jos autorinę kūrybą įkvepiančiomis pasaulio kultūromis, o taip pat, pažinome muzikantės sieloje tūnančią egzotišką prigimtį.

Ir… grįžome į Vilnių. Daug gražių muzikinių kelionių su Clotilde dar laukia. Tarp jų neabejotinai bus ir jos pačios kuriamos dainos – tikros vidinės kelionės.

 

Ps_2

Autorinis Clotilde Solange koncertas įvyks gegužės 4d. 19:00 val. profesionalaus meno namuose „House of Puglu“ .

Clotilde muzikinis klipas dainai „Bohémienne“.

Clotilde atliekama Edith Piaf daina „Hymne a l’Amour“

Trumpametražis filmas, už vaidybą kuriame Clotilde buvo nominuota „Sidabrinės gervės“ apdovanojimui: „Tiltai“

 

Clotilde kalbino Akvilė Muliuolytė

Maketavo Jurga Legotaitė

 

© klasika-tradicijos.lt

image_print