Malmaison pilis: Žozefinos sodų imperija

2_MalmaisonIki pažinties su jaunu ir ambicingu generolu Napoleonu Bonapartu, Žozefina buvo vadinama Rože. Tikrasis egzotiškoje Martinikos saloje gimusios aristokratės vardas buvo Marie-Joséphe Rose Tascher de la Pagerie. Jaunatviškai įsimylėjęs Napoleonas pasirinko vadinti mylimąją Žozefina, tačiau būsimosios Prancūzijos imperatorės likimas iki pat jos gyvenimo pabaigos bus susijęs su rožėmis. Ir ne tik…

Jaukų Malmaison dvarą, esantį Rueil miestelyje, į vakarus nuo Paryžiaus, Žozefina atrado 1793 metais ir nebegalėjo pamiršti. Dvaras buvo įsigytas 1799 metais jau po vedybų su Napoleonu, šiam išvykus į Egipto ekspediciją. Po didžiosios prancūzų revoliucijos apleista pilis reikalavo daugybės investicijų, tačiau, nors ir nedalyvavęs pirkime, iš Egipto grįžęs Napoleonas padengė su pirkimu susijusias skolas bei finansavo visus tolimesnius Žozefinos užmanymus.

1806 metais tapusi imperatore Žozefina garsėjo ne tik elegancija ir išlaidumu, bet ir dosnumu bei atvirumu. Ji mylėjo brangakmenius ir brangius tualetus, plonytės odos batelius mūvėdavo tik kartą, tuo pačiu nepamiršdama padovanoti savo apdarų ir paprastoms kaimo moterims. Tačiau tai neprilygo sumoms, kurias imperatorė išleisdavo Malmaison dvaro augalams, gyvūnams, naujiems pastatams ir teritorijoms. Manoma, kad visą savo gyvenimą nepaliaujamai plėsdama ir puoselėdama parką ir sodus ji siekė atkurti vaikystėje egzotiškoje Martinikos saloje patirtą rojų, pajaustus kvapus, spalvas ir garsus.

1.1 Malmaison

Nepaliaujamas dvaro plėtimas

Žozefinos nedomino įsigyto Malmaison dvaro pertvarkymas į reprezentacinius rūmus ar literatūrinio salono įkūrimas. Jai rūpėjo parko apželdinimas, šiltnamių statybos ir žvėryno veisimas. Tapusi imperatore ir gyvendama jos statusą labiau atitinkančiuose rūmuose Tuilerie, Fontainbleau ar Saint Cloud, Žozefina liūdėjo. Malmaison dvaras tapo jos pabėgimo vieta, esybės pratęsimas, o po 1809 metų skyrybų su Napoleonu – asmeninė intymi buveinė.

Žozefinos „sodų imperija“ buvo plečiama ne tik Napoleonui skiriant finansinę pagalbą – jai talkino Napoleono globojamo Gamtos istorijos muziejaus gyvos dovanos, Napoleono patvirtinta zoologų ir botanikų ekspedicija į Australiją, tuo metu vadintą Naujaja Olandija. Kontinentinės blokados Anglijai metu  Žozefinai buvo išimtinai leistas specialus bendradarbiavimas su anglų botanikais.

1801 metais Žozefina pakvietė angliškų peizažinių parkų specialistą Jean Marie Morel, užsakydama jam pertvarkyti parką bei harmoningai sujungti jį su supančiais peizažais. Parke buvo pastatytos mažos šventyklėlės ir tilteliai, balto marmuro ir bronzos skulptūros, šveicariškas kalnų namelis. Šalia nedidelio tvenkinio buvo pastatyta meilei skirta šventykla su Amūro skulptūra viduje. Siauri takai laisvai vingiavo pro gėlynus, tvenkinėlius, upelius ir kriokliukus bei pro vėliau įrengtus šiltnamius, žvėryną, vaismedžių sodą. Didelė alėja driekėsi palei tvenkinį, apaugusį svyrančiais gluosniais ir vandens augalais, kuriuose knibždėjo egzotiški vandens paukščiai, plaukiojo baltosios ir iki tol mažai kam Europoje regėtos juodosios gulbės.

3_ Malmaison

Su geriausių to meto botanikų pagalba Žozefina pradėjo kolekcionuoti ir auginti iki tol nematytus retus ir egzotiškus augalus, statyti šiltnamius, aklimatizuoti egzotiškus paukščius ir gyvūnus. 1805 metais už kelių šimtų metrų nuo Malmaison dvaro Žozefina pastatė dar vieną dvarelį, pavadintą Mažuoju Malmaison (pranc. Petite Malmaison). Dvarelyje Žozefina įrengė saloną, skirtą priimti kilmingiems svečiams bei aprodyti savo augalų kolekciją, augusią šalia įrengtoje aukštoje stiklinėje oranžerijoje.

Malmaison dvaro teritorija buvo išplėsta nuo 60 iki 720 hektarų, nuolat išperkant ir įsigijant naujas žemes. Vakaruose ji ribojosi su Senos upe ir Bougival miesteliu, pietuose apėme Saint Cucufa tvenkinį ir mišką, šiandien vadinamą Malmaison mišku.

Romantiškos sielos botanikė

Žozefina buvo melancholiška ir giliai romantiška, tačiau kartu ji buvo stipri asmenybė, nusimananti ir patyrusi botanikė, intensyviai besidominti tolimųjų kraštų, Pietų Amerikos, Afrikos ir Australijos, augalų aklimatizacija Europos žemyno sąlygomis. Pirmaisiais sodo ir parko kūrimo metais ji pati asmeniškai rūpinosi savo augalų kolekcija – susirašinėjo su tiekėjais, užsakinėjo ir priiminėjo augalų siuntas. Per Prancūzijos ambasadorių Londone Žozefina bendravo su žymiais anglų daigintojais ir miškininkais, tokiais kaip Lee ir Kennedy d’Hammersmith. Savo sodų kūrimui Žozefina kvietė dirbti geriausius Europos sodininkus – Howatson, Felix Delay.

Žozefiną domino mokslinė botaninė augalų tyrimų pusė, ji norėjo savo augalus suklasifikuoti ir sugrupuoti, katalogizuoti bei išleisti piešinų albumus. 1808 metais savo botanikos kolekcijų moksliniu vadovu Žozefina paskyrė patyrusį Pietų Amerikos tyrinėtoją Aimé Bonpland, parplukdžiusį į Prancūzija per 6000 augalų pavyzdžių. Daug šių pavyzdžių buvo atiduota Paryžiaus Gamtos istorijos muziejui, iš kurio pateko ir į Malmaison šiltnamius – tarp jų kasijos, mimozos, magnolijos…

7_ Malmaison

Malmaison valdose augo tulpmedžiai, lauramedžiai, jazminai, mirtos, akacijos, maumedžiai, šiltnamiuose ir oranžerijoje – palmės, cintrinmedžiai ir apelsinmedžiai, papirusai, duonmedžiai, ananasai – augalai, atplukdyti iš „Naujojo pasaulio“ – Australijos ir Pietų Amerikos. Žozefina atmintinai žinojo augalų nomenklatūrą, jų rūšių organizacinę struktūrą, inicijavo augalų stebėseną, pažinojo visus retus augalus ir domėjosi jų dauginimusi. Malmaison dvaro sodai ir šiltnamiai buvo atviri norintiems aplankyti menininkams, mokslininkams botanikams, įvairių šalių aukštą rangą turintiems asmenims.

Ornitologijos parkas ir žvėrynas

Tarp savo augalų ir Malmaison dvaro tarnautojų Žozefina dažnai būdavo viena, laukdama iš nesiliaujančių karų retai grįžtančio vyro. Todėl save ji apsupo naujaisiais draugais – egzotiškais gyvūnais. Orangutango patalę buvo galima išvysti valgant prie stalo elegantiškame valgomajame, kalbančios papūgos vestibiulyje sveikindavosi su svečiais, o mylimas mopsų veislės šunelis miegodavo lovoje.

4 Malmaison

Žozefinos pomėgis egzotiniams paukščiams netruko peraugti į aistrą juos kolekcionuoti bei siekį įkurti ornitologijos parką. Malmaison dvaro rūmų vestibiulis buvo užgriozdintas narvais ir voljerais su dvidešimčia skirtingų paukščių – didžiosiomis aromis, kakadu ir kitų rūšių spalvingomis papūgomis iš Australijos, kurių giesmės ir krykščiojimas pasklisdavo po rūmų patalpas. Įvairūs paukščiai laisvai vaikščiojo ir skraidė parke bei oranžerijoje arba tupėjo ant medžių šakų pakabintuose narveliuose.

Pilkosios papūgos, daugiaspalviai kolibriai, strazdai mėgdžiotojai atkeliavo iš Afrikos žemyno, o Žozefinos pasididžiavimas – auksiniai ir sidabriniai fazanai – buvo atgabenti iš Kinijos. Tvenkiniai ir upelis buvo užveisti vandes paukščiais – įvairių rūšių antimis, baltosiomis gulbėmis. 1803 metais Nicolas Baudin vadovaujamos ekspedicijos laivas Le Naturaliste iš Australijos, be kitų nematytų gyvūnų, atplukdė ir juodųjų gulbių porą. Patekusios į Malmaison dvarą jos buvo pirmosios juodosios gulbės senajame Europos žemyne, kurias pavyko pradėti veisti. Po Žozefinos mirties surašant dvaro inventorių jame buvo užfiksuotos jau septynios juodosios gulbės.

5 Malmaison

Dar vienas Žozefinos pageidavimas buvo papuošti savo dvaro neaprėpiamas pievas ne tik danieliais, bet ir gracingomis gazelėmis, o šalia daržų ir šiltnamių pastatyti žvėryną, kokie buvo madingi karališkose rezidencijose iki Prancūzijos revoliucijos. Žveryne buvo galima pamatyti lamas, zebrą, antilopę gnu, iš Australijos Baudin ekspedicijos pargabentus stručius bei emu paukščius, dvi kengūras, o taip pat įvairias žuvis, vabzdžius ir varliagyvius, erelius bei vanagus.

Visas laisvai ir aptvaruose gyvenančių paukščių ir žvėrių margumynas, parko augalija ir gėlių žiedai kūrė nuostabų gamtos paveikslą. dvelkė prabanga ir egzotika, stebindavo ar net gąsdindavo lankytojus.

Istorinis Žozefinos rožynas

Malmaison dvaras itin išgarsėjo savo rožynu, dėka kurio Žozefina buvo įrašyta į rožių auginimo istoriją. Žozefina pradėjo kurti savo rožių kolekciją 1804 metais ir netrukus tapo iškiliausia Prancūzjos rožių kolekcioniere. Savo rožių ūglius jai pardavė žymiausi to meto prancūzų rožių augintojai – André Dupont ir Jacques-Louis Descemet. Kartu su savo anglu sodininku Žozefina apieškojo ne tik Prancūzijos, bet ir Anglijos rožių daigynus, nepaisydama Napoleono paskelbtos kontinentinės blokados Anglijai. Nuostabiai kolekcijai įamžinti Žozefina pasamdė rožių auginimo entuaziastą Pierre-Joseph Redouté, kuris šias bei kitas sodo gėles užfiksavo akvarelėse. Per dešimt metų, iki 1814-ųjų Žozefina surinko 250 rožių veislių, iš kurių virš 160 buvo prancūzinės – Gallica – rožės. Rožės buvo visur – sode, ant valgomojo ar rašomojo stalo, miegamajame, ant naktinio stalelio…

9 Malmaison

Žozefina ir pati kartais primindavo rožių puokštę: galvą apjuosdavo gyvų gėlių vainiku, ar tiesiog jas segdavo į plaukus, žiedais, žiedlapiais ir lapeliais puošdavo sukneles. Šitaip pasipuošusi rožėmis ir mėgiamais rubinais ji, nors ir serganti, 1814 metų gegužę pasitiko į Malmaison atvykusį Rusijos imperatorių Aleksandrą I. Sekančią dieną, paūmėjus anginai, Žozefina mirė.

8 Malmaison

Malmaison rožių sodas tapo milžiniška paskata stambaus mąsto rožių kryžminimui, paskatinusiam Prancūzijos rožių daiginimo industriją, garsių rožynų kūrimąsi. Praėjus 200 metų po Žozefinos mirties, 2014 metais Malmaison dvaro teritorijoje buvo atvertas iš dalies atkurtas senųjų istorinių veislių rožynas, kuriame auginama nuo 100 iki 150 rožių veislių. 2014 metais rožyno atidarymo metu viena naujai sukurta rožė buvo pakrikštyta vardu „Prisiminimas apie Žozefiną“ (pranc.: Souvenir de Joséphine).

 

Ps_2

 

APLANKYKITE:

Malmaison dvaras Rueil-Malmaison miestelyje 

 

 © klasika-tradicijos.lt

image_print