Luvro muziejus ir jo tikrasis simbolis

2.1 _Rytinis fasadasPrancūzijos karaliaus-saulės – Liudviko XIV-ojo – galią turėjęs simbolizuoti rytinio įėjimo į Luvrą fasadas laikomas prancūziškosios architektūros elegancijos viršūne ir ypač svarbiu objektu architektūros istorijai. Tačiau simbolinis į XVII amžiaus Paryžių žvelgusios rytinės Luvro dalies užmanymas yra užmirštas ir aplenkiamas milžiniško lankytojų srauto, šiandien į muziejų patenkančio iš komplekso galo – pro XX amžiaus pabaigos didžiąją Piramidę.

Iš pradžių buvęs tvirtove ir kalėjimu, renesanso laikotarpiu Luvras tapo vienais gražiausių rūmų Europoje. Pamažu plačiamas ir restauruojamas XVII amžiaus pradžioje į vakarus nusitęsusia ilga Didžiaja galerija (pranc. Grande Galerie) Luvras buvo sujungtas su Tiuileri rūmais, iš kurių šiandien yra išlikę tik sodai. Luvro rūmai buvo nepabaigti ir nepatogūs gyventi karaliui, o į rytus – į Paryžiaus miesto pusę – žvelgė atviras rūmų kiemas. Šią spragą buvo nutarta užpildyti pastatant didingą reprezentacinį fasadą turėjusį simbolizuoti jaunojo monarcho Liudviko XIV-ojo absoliučią dievo duotą valdžią.1.2 _Louvre Cour NapoleonDidingam fasadui suprojektuoti buvo kviečiami žymiausi Prancūzijos ir Italijos architektai, tarp kurių žibėjo tikra to meto baroko architektūros žvaigždė – Romos popiežiaus į riterius įšventintas Kavalierius Gian Lorenzo Berninis. Berninio pateiktas projektas pasižymėjo ypatingu barokiškos vaizduotės lakumu, tačiau, nepaisant to, nebuvo pripažintas tinkamu. Prancūzijos klimatui netiko itališkas terasinis stogas ir atviros lodžijos, pastastas atrodė pernelyg atviras ir nesaugus. Įsižeidusį išdidųjį Berninį teko įkalbinėti pateikti dar vieną projektinį pasiūlymą. Naujasis projektas nesprendė karaliaus apartamentų prancūziško patogumo klausimų, tačiau patiko Liudvikui XIV-ajam, ir šįkart 1665 metais architektūros žvaigždę nuspręsta pasikviesti į Paryžių.

Visgi Berninio projektui nebuvo lemta būti įgyvendintam, o į istoriją įėjusį prancūziškos architektūros elegancijos pavyzdį pavyko sukurti tik patiems prancūzams – 1667 metais sustabdžius statybas buvo suburta trijų iškilių prancūzų komanda, sudaryta iš pirmojo karaliaus architekto Le Vau, pirmojo karaliaus dailininko Le Brun ir mokslininko matematiko Claude Perrault.

2.2 Rytinis fasadas_

Luvro kolonoda

Kuo šis Luvro kolonoda vadinamas fasadas ypatingas? Neįprastai ilgą fasadą išmanus matematikas Claude Perrault apskaičiuotai suskaidė į penkis segmentus taip, kad  į jį būtų nenuobodu ir estetiška žiūrėti. Suporintos kolonos kompensavo tarp jų esančius neįprastai didelius tarpus. Pasaulietinės valdžios monarcho rūmams buvo panaudota stipri simbolinė romėniškų dievų šventyklų architektūra – trikampis frontonas, įvažiavimo arka, korintinių kolonų eilė.

Elegantišku Prancūzijos monarchijos valdžią reprezentuojančiu Luvro išplėtimu Liudvikas XIV nebepasinaudojo. 1678 metais, dar neuždengus naujojo statinio stogo, karalius išsikėlė į jau nuo 1661 metų rekonstruojamą Versalio pilį, kuri ir tapo absoliučios karaliaus-saulės galios simboliu bei pavyzdžiu visai Europai.

3 Apolono galerija_

 

Ps_2

 

© klasika-tradicijos.lt

image_print