Leonardas da Vinčis ir Renesansas. Luaros slėnio pilys

1516 metais, būdamas 64-ių, Leonardas da Vinčis ryžosi paskutiniajai savo gyvenimo kelionei. Kartu su dviem mokiniais, Frančesku Melzi ir Batistu de Vilanis, jis perkopė Alpes ir atsidūrė Prancūzijoje. Į šią šalį Leonardas buvo pakviestas Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I-ojo. Kartu su savimi didis meistras pasiėmė savo viso gyvenimo užrašus, rankraščius ir tris paveikslus – „Džokondą“ („La Joconde“ – taip prancūzai vadina Moną Lizą), „Šv. Joną Krikštytoją“ bei „Mergelę su kūdikiu Jėzumi ir Šv. Ona“… 

 

Paskutinius tris savo gyvenimo metus Leonardas da Vinčis praleido Klos Lusė pilaitėje (pranc. Clos Lucé), esančioje šalia karališkosios Ambuazo pilies (pranc. Château d’Amboise) – vienos žymiausių Luaros slėnyje. 1519 metais čia užgeso Leonardo gyvybė ir… gimė didžiojo Renesanso genijaus mitas.

2019 metais Prancūzijos Centro-Luaros slėnio regionas (pranc. Centre-Val de Loire) švenčia Renesansą, kartu su įspūdinga renginių programa, pavadinta „Viva Leonardo de Vinci 2019!“.

Luaros slėnis – Prancūzijos Renesanso menų bei architektūros lopšys. XVI amžiaus pradžioje šioje vaizdingoje teritorijoje Renesansas suklestėjo dailėje ir literatūroje, muzikoje ir sodų planavime, moksle, technologijose, amatininkystėje.

Šiuo laikotarpiu slėnyje prasidėjo beprecedentės statybos, kuriomis Prancūzija iki šiol didžiuojasi: pradėtos statyti Šamboro (Château de Chambord, 1519) ir Azė le Rido (Château d’Azay-le-Rideau, 1518) pilys, Valensė (Château de Valençay, 1520), Šenonso (Château de Chenonceau, 1514). Senojoje Blua pilyje (Château de Blois) 1515 metais pradėtas naujasis Pranciškaus I-ojo priestatas. Prie šių gausių statybų neabejotinai prisidėjo ir Leonardas da Vinčis bei kitas žymus italų menininkas, skulptorius Benvenutas Čelinis (it. Benvenuto Cellini).

 

Klos Lusė pilis – paskutiniai Leonardo namai

 

1515 metais Florencijos bankininkai ir pirkliai Liono mieste pademonstravo Prancūzijos karaliui Pranciškui I-ajam (François I) automatinį liūtą – mašiną, sukurtą Leonardo da Vinčio. Taip buvo pasidžiaugta Prancūzijos ir Toskanos kunigaikštystės – Leonardo gimtojo krašo – draugyste. Neilgai trukus, 1516 metų kovą mirus globėjui Džiuljanui Medičiui (it. Julien di Medici), Leonardas da Vinčis sutiko priimti Pranciškaus I kvietimą atvykti į Prancūziją.

Pranciškus I-asis pasitiko Leonardą ištiestomis rankomis, nominavo jį „Pirmuoju karališkuoju dailininku, inžinieriumi ir architektu“, paskyrė karališkosios Ambuazo pilies (Château d’Amboise) pašonėje esančią Château du Cloux pilį, šiandien vadinamą Klos Lusė (Château du Clos Luce) bei karališką pensiją.

Klos Lusė pilyje Leonardas, apsuptas savo mokinių, atsidavė mėgiamoms disciplinoms: tapybai, architektūrai, filosofijai ir scenografijai.

Klos Lusė pilyje
 

  • atkurtos istorinės Leonardo da Vinčio dirbtuvės,
  • pilį supa parkas-muziejus atvirame lauke su eksponuojamais Leonardo išrastais įrenginiais,
  • parko centre – 1 ha teritorijoje, veši „Leonardo sodas“, sukurtas ir apsodintas jo paveikslų ir piešinių dvasia,
  • kasmet rugsėjo mėnesį rengiamas Europos Renesanso muzikos festivalis (2019 metais – rugsėjo 27, 28 ir 29 dienomis). 
  • www.vinci-closluce.com


 

Karališkoji Ambuazo pilis

 

Būtent Prancūzijoje atsiskleidė Leonardo da Vinčio pomėgis ir talentas scenografijos menui. Leonardas kurdavo bei įgyvendindavo sudėtingas scenas karališkosioms puotoms bei festivaliams – su „gyvaisiais paveikslais“, garso ir šviesos efektais. 

Didžiausias iš Leonardo organizuotų spektaklių vyko 1518 metais Ambuazo pilies prieigose bei visame ją supančiame mieste. Spektalio metu buvo atkurtos scenos iš garsių Prancūzijos pergalių mūšiuose prieš Italiją, su tūkstančiais dalyvių bei tikra artilerija.

Pranciškaus I užsakymu Leonardas kūrė ir idealaus miesto modelį – milžinišką projektą su naujais karališkaisiais rūmais, kuris turėjo būti įgyvendintas Romorantin vietovėje, 70 km nuo Ambuazo pilies.

Ambuazo pilis – viena gražiausių Luaros slėnio pilių ir viena iš labiausiai vertintų Prancūzijos karalių. Vaizdai ir peizažai, atsiveriantys nuo tvirtovės pylimo, yra įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo vietovių sąrašą.

Ambuazo pilyje
 

  • Šv. Huberto koplyčioje yra palaidoti Leonardo da Vinčio palaikai,
  • pritaikytos naujausios technologijos, kurių dėka galima patirti XVI amžiaus rūmų gyvenimą,
  • 2019-aisiais pilyje bei mieste planuojama daugybė renginių – nuo Renesanso epochos choralinių giesmių koncertų iki Leonardo da Vinčio šedevrų įkvėpto šiuolaikinio gatvės meno.
  • www.chateau-amboise.com

 

Karališkoji Šamboro pilis

 

2019 metais sukanka ne tik Leonardo da Vinčio mirties metinės, bet ir 500 metų nuo žymiausios ir didžiausios Luaros slėnio pilies – Šamboro (Château de Chambord), statybų pradžios.

Nors pilies archyvas su architektūriniais brėžiniais nėra išlikęs, šiandien neabejojama, kad už statinio geometrijos, architektūros bei dekoro detalių slypi simboliais persmelktas Leonardo da Vinčio mąstymas.

Ši pilis įkūnijo Pranciškaus I-ojo viziją – tapo jo, kaip Renesanso valdovo politiniu manifestu bei galios simboliu, čia atvykti buvo kviečiami svečių šalių diplomatai. Tačiau pats karalius čia apsistodavo tik retkarčiais, dažniausiai mėgstamų medžioklių metu. Todėl, nepaisant įspūdingos išorės architektūros, pilies vidaus interjerai – 440 kambarių su 365 židiniais – Renesanso laikotarpiu nebuvo įrengti ir dekoruoti.  Pilį supančiuose buvusiuose karaliaus medžioklės miškuose iki šiol knibžda žvėrys – tai didžiausias Europoje uždaras gamtos rezervatas. Šamboro pilies reikšmė Prancūzijos architektūros istorijoje yra vertinama lygiai taip pat, kaip Džokonda – meno istorijoje.

Šamboro pilyje
 

  • centrinėje ašyje – Leonardo da Vinčio sukurti genialūs dviejų dalių laiptai – iš vertikaliai tarpusavyje susivijusių spiralių,
  • atkurtas Pranciškaus I vynuogynas, 2019 metais sulauksiantis pirmojo derliaus.
  • www.chambord.org

 

Renesansas Luaros slėnyje

 

Nuo pat viduramžių iki XVII-o amžiaus pradžios Luaros slėnis buvo laikomas „Prancūzijos sodu“ (pranc. Jardin de la France), o jo miestai ir pilys buvo pagrindinė karalių rezidavimo vieta.

Dabartinis Centro-Luaros slėnio regionas buvo intelektinis židinys, kuriame vystėsi humanizmas – Orleano universitete mokėsi Jonas Kalvinas (Jean Calvin), Erazmusas (Erasme), Fransua Rablė (François Rabelais). Palankias sąlygas asmenų ir idėjų migravimui XVI amžiuje sudarė didieji žmonijos išadimai, tokie, kaip spauda, spaustuvės bei Naujojo Pasaulio atradimai. Visa tai tapo gera dirva naujai intelektinei srovei – humanizmui, atsiradusiai, atradus Antikos tekstus.

Nors humanizmo epochoje kūrė daugybė šviesių asmenų, Leonardas da Vinčis yra laikomas labiausiai apsišvietusiu.

Renesansas paveikė ne tik Luaros slėnio architektūrą, jo miestus, bet ir gastronomiją bei gyvenimo būdą, prancūzų vadinamą art-de-vivre. Būtent šioje epochoje išaugo prancūziškosios mitybos kultūros reputacija.

 

Šenonso pilis

 

  • unikalios architektūros pilis, kurios virš vandens iškilusios dviaukštės galerijos buvo pastatytos karalienės Katerinos de Mediči,
  • iš Italijos kilusi Katerina de Mediči – svarbiausia Prancūzijos vėlyvojo Renesanso figūra. 2019 metais Šenonso pilyje švenčiamos jos 500 metų gimimo Florencijoje metinės,
  • 2019 metų pavasarį pilyje bus atverta istoriškai egzistavusi Katerinos de Mediči vaistinė.
  • www.chenonceau.com

Luaros slėnio atgimimas nesustojo XVI amžiuje. Šis regionas ir vėlesniais amžiais buvo architektūros, kultūros ir mokslo avangarde. Ir šiandien čia jaučiamas nuolatinio atsinaujinimo poreikis – šiuolaikinės kūrybos dinamikoje, inovacijų troškulyje.

Vienas iš pavyzdžių yra Šomono pilis (pranc. Chaumont-sur-Loire, www.domaine-chaumont.fr), kurios valdose įkurtame Menų ir gamtos centre garsūs šiuolaikinio meno kūrėjai kuria instaliacijas po atviru dangumi. Nuo 1992 metų kasmet čia organizuojamas Tarptautinis sodų festivalis.

Dėmesio verta pilis – Rivo (pranc. Chateau du Rivau, www.chateaudurivau.com), paskutinė, priskirta prie išskirtinių Luaros slėnio vietovių tinklo. Poetiškuose šios pasakų pilies soduose valstybės saugoma 450-ies rūšių kvapiųjų rožių kolekcija bei kasmet švenčiamas rožių festivalis.

 
 
 

Azė le Rido pilis
 

  • pastatyta upės saloje XVI amžiaus pradžioje, ji yra laikoma viena gražiausių renesansinių Luaros slėnio pilių bei vadinama „romantikos perlu“,
  • harmoningoje, rafinuotoje pilies architektūroje – ankstyvieji prancūziškojo Renesanso ženklai.
  • www.azay-le-rideau.fr

 

Luaros upės slėnio 800 kv. km. dydžio teritorijoje gyvena 1,2 mln gyventojų.  Tai vieta, kur susitinka gamta ir kultūra. Šis regionas pirmauja Prancūzijoje pagal parfumuotos kosmetikos gamybos mąstą bei dviračių transporto išsivystymą. Luaros slėnyje keli šimtai pilių, iš kurių 42 yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o patys prancūzai iš jų dar išskiria 22, priskiriamas Didžiųjų Luaros slėnio vietovių tinklui.

 


 

INFORMACIJA:
 
Prancūzijos Centro – Luaros slėnio regiono (Centre-Val de Loire) 2019 metų kultūrinių renginių programa: „Viva Leonardo de Vinci 2019“

Dokumentinis 12-kos serijų filmas „Leonardo da Vinčio pėdsakais“ (laisvai prieinamas, tačiau tik prancūzų kalba): Sur les Pas de Laonardo

Parengta pagal Centre-Val de Loire informaciją: regioncentre-valdeloire.fr

Nuotraukos  – Agence Heymann, Renault Associées.
 





 

 
 
 

© klasika-tradicijos.lt