Sodas Generalife – XIII-XIV a. valdžiusių arabų kalifų poilsio ir malonumų rezidencijoje greta Alhambros. Granada, Ispanija

Jau senovės Egipte – plokščioje ir sausoje dykumos žemėje – buvo sodinami prabangūs terasiniai sodai, apželdinti egzotiniais augalais, parsivežtais iš karo žygių ir tolimų ekspedicijų. Paskutiniosios legendinės Egipto karalienės Kleopatros (69-12 m. pr. Kr) sodai garsėjo savo puošnumu.

Senovės Mesopotamija garsi ne tik kabančiais terasiniais sodais (tokiais, kaip Kabantieji Babilono sodai arba Semiramidės sodai), joje atsirado šiuolaikinių botanikos sodų užuomazgos. 

Senovės persai garsėjo meile gėlėms, savo šalį Persiją jie vadino Giulistanu – „Rožių šalimi“, o paradizo sąvoka, reiškusi persų „poilsio parką“ ilgainiui tapo „rojaus sodo“ sinonimu.

Persų (vėliau islamiškosios) tradicijos sodas priešais Tadž Mahalo mauzoliejų, šalia Agros, Indijoje. Nuotr. unsplash.com

Persus užkariavę arabai perėmė jų geometrinių sodų kūrimo meną, kuris ilgainiui paplito po visą islamiškąjį pasaulį – šiandieninę Turkiją, Indiją, Maroką, Alžyrą, Tunisą ir pietų Ispaniją.

Sodai, supantys garsųjų Tadž Mahalo mauzoliejų, šalia Agros Indijoje yra sukurti būtent pagal persiškąją (vėliau tapusia islamiškąja) tradiciją.

Senovės Graikijoje buvo interpretuojama natūrali gamta. Graikų sodai – visuomeninių parkų pirmtakai. Antikoje garsėjo filosofo ir mokslininko Teofrasto (371 – 287 m. pr. Kr.) sodo botaninė kolekcija.

Senovės romėnai perėmė iš graikų kolonadomis apsuptus namų vidinių kiemų sodelius ir juos išplėtojo. Senovės Romoje Neapolio įlankoje ir Adrijos jūros pakrantėje pradėtos kurti prabangios užmiesčio vilos su sodais (tarp jų – Pompejos ir Herkulanumo vilos). Senovės romėnai savo soduose perdirbdavo ir „įrėmindavo“ gamtą. Tai padarė didelę įtaką Europos sodų kūrimui.

Renesanso sodas Ruspoli di Vignanello pilyje Italijoje. Nuotr. Julia Maudlin, flickr.com

Viduramžių Europoje sodininkystė buvo puoselėjama „saugiose vietose“ – izoliuotame vienuolynų ir feodalų pilių prieglobstyje. Kryžiaus žygių į Šventąją Žemę dėka viduramžių Europą iš Rytų šalių pasiekė nauji neregėti augalai – rožės, lelijos, gvazdikai…

Nedidelis uždaras viduramžių sodas, lotyniškai vadintas Hortus conclusus, tapo malonumų simboliu. Vienuolynuose sodas laikytas  sudvasinta dieviškos tvarkos erdve, tyro tikėjimo vaizdavimo alegorija, o feodalų pilyse – rojaus sodu, žemiškųjų gėrybių ir malonumų šaltiniu. Viduramžių soduose atsirado žalieji labirintai.

Be persų, arabų, romėnų, viduramžių aristokratų mėgto geometrinio išplanavimo, tiesių ašių-alėjų, terasų ir labirintų nebeišsivertė Renesanso ir Baroko epochų sodai Europoje – iki pat XIX amžiaus Romantizmo epochos…

„Tu esi malonumų sodas, kuris želdina

 

granatmedžius ir geriausius vaisius;

 

henos gėles ir nardo žiedus,

 

nardą ir kroką, kvapiąją nendrę ir cinamoną

 

su kvapiais medžiais;

 

mirą ir alaviją su visais rinktiniais kvepalais.“

 

Giesmių giesmės knyga 4, 13-16, Senasis Testamentas

 

Pagal: Jūras Balkevičius „Sodų meno stilių raida“, 2010 .