Kūčių tradicijos. Pasakoja antropologė Vida Savoniakaitė

Kviečiai ant Kūčių stalo – skalsos simbolis. Nuotr. klasika-tradicijos.lt

Pasak kultūros antropologės dr. Vidos Savoniakaitės, beveik dvidešimt metų tyrinėjusios bei kalbinusios Lietuvos žmones apie jiems svarbias tradicijas, tik mes Lietuvoje ir mūsų kaimynai Lenkijoje Kūčias sutinkame susėsdami prie dvylikos patiekalų stalo. Tai – mūsų tradicijų išskirtinumas Europoje.

Dvylika patiekalų siejami su krikščioniška simbolika. Istorijoje Kūčių tradicijos buvo įvairiai interpretuojamos ir „išrandamos“.

Tyrimais paremtas p. Vidos Savoniakaitės pasakojimas atskleidžia ne tik tai, kad Kūčios ir Kalėdos daugeliui yra viena gražiausių šeimos švenčių, romantizuojamų vaikystės prisiminimuose, bet ir tai, kokios gyvos bei neįtikėtinai gajos mūsų Kūčių tradicijos šiandien.

 

Kultūros antropologė dr. Vida Savoniakaitė

 
 

Prie balto Kūčių stalo

 

Pasakodama apie senąsias lietuviškąsias tradicijas Vida Savoniakaitė pirmiausia pabrėžia, kad Kūčių tradicijos nuo seno išskiria mūsų tapatybę:

Per Kūčias rinkdavosi visa šeima prie balta staltiese padengto stalo. Ant to balto stalo dėdavo dvylika patiekalų. Tiek Lietuva, tiek Lenkija turi ant Kūčių stalo padėti dvylika patiekalų – tai yra katalikiška tradicija. Lietuvos etninės mažumos irgi tai daro. Tiesa, kokia tradicijų simbolika, žmonės užsimena retai.“

Kaip teigia p. Vida, dvylika patiekalų yra kilę iš biblijinio siužeto, iš senosios pasaulėjautos ir sietini su dvylika Kristaus apaštalų bei dvylika mėnesių.

Svarbu buvo paragauti visų patiekalų, kad kitais metais sektųsi, kad ateinantys metai būtų sotūs. Kūdikėlio Jėzaus gimimas neatskiriamas nuo krikščionių paskutinės vakarienės, taip pat senųjų Ilgių tradicijų ir žiemos saulėgrįžos“, – atskleidžia kultūros tradicijų tyrėja, primindama ir apie populiarius silkės patiekalus ant Kūčių stalo, kurie, sakoma, yra siejami su apaštalais, nes jie mėgdavę žvejoti.

„<…> Kūdikėlio Jėzaus gimimas neatskiriamas nuo krikščionių paskutinės vakarienės,

 

taip pat senųjų Ilgių tradicijų ir žiemos saulėgrįžos. <…>“

 

Kūčių vakarienė prasidėdavo malda, o dvylikos patiekalų ragavimą žmonės pradėdavo nuo paplotėlio laužimo.

Įdomu tai, kad Lietuvoje žmonės skirtingai lauždavo paplotėlį.  Suvalkiečiai turėdavo jį visą suvalgyti, o kituose regionuose tą paplotėlį dalinosi. Tokia maža Lietuva, o tapatybės šitaip skiriasi, – pastebi p. Vida ir priduria, kad prie Kūčių stalo ne tik valgoma. – Per Kūčias žmonės susimąsto, kas nuveikta, žvelgia į ateinantį išganytoją bei Naujuosius Metus. Į gimtuosius namus tą šventą vakarą susirenka gyvi ir mirusieji – prie stalo viena vieta paliekama tuščia mirusiąjam. Jei per Kūčias į namus ateina koks svetimas žmogus – mažesniuose Lietuvos miesteliuose dažniausiai tai būdavo elgeta ar benamis – tai yra didelė laimė tiems namams. Jį visuomet sodindavo kartu prie vieno stalo. Ir tai būdavo simbolinis sėkmės ženklas.“

 

Tradiciniai Kūčių valgiai

 

Nuo 2002 metų atliekamame antropologiniame lietuvių tapatybės tyrime iki šių metų Vida Savoniakaitė yra apklaususi beveik 400 žmonių įvairiausiuose Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos regionuose. Miestuose ir miesteliuose tyrėjos giluminiu interviu kalbinti ir etnografniuose lauko tyrimuose stebėti įvairaus amžiaus, skirtingų etninių grupių, išsilavinimo, lyties, socialinės padėties vietiniai ir migravę gyventojai savųjų tradicijų kilmę sieja su šeimos bendravimu bei susitikimu. Ypač tai ryšku Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje.

Tyrinėjusi ir tradicinius patiekalus, p. Vida išskiria, kokie Kūčių valgiai, jos tyrimų duomenimis, būdingi skirtingiems Lietuvos regionams:

Žemaitijoje ypač išsiskiria katalikų Kūčių vakarienė su cibuline, kanapių kisieliumi, rasalyne ir kitais dvylika patiekalų. Cibulynę Žemaitijoje žino tiek jauni, tiek vyresni žmonės – tai tam tikru būdu paruošta sriuba iš silkės su cibuliais. Tai – vienas ryškiausių šiandien gaminamų patiekalų visoje Žemaitijoje. O tradiciniais valgiais Žemaitijoje laikytina juoda duona, varškės sūris, bulvių patiekalai, bulvinė pusmarškonė košė, kliackai, taip pat kastinys, batvinynė, sėmėnų druska, spirgynė.“

Žemaitiška cibulynė – vienas ryškiausių Kūčių patiekalų Žemaitijoje. Nuotr. projekto „Skonių kelias“ | Lietuvos kaimo turizmo asociacija www.atostogoskaime.lt

P. Vidai teko kalbinti ir žmones Mažojoje Lietuvoje bei tuos, kurie iš Mažosios Lietuvos migravo į Vokietiją: „Pateikėjų lūpos tiesiog pila puikiausius, romantiškiausius atsiminimus, kaip tai buvo gražu, koks Kūčių stalas buvo nuostabus. Jų prisiminimai yra šilčiausi dėl to, kad susirinkdavo visa šeima ir visi džiaugdavosi Kalėdų eglute.“

Pasak antropologės, evangelikai ir liuteronai nepasninkauja, dėl to jų Kūčių valgiai skiriasi nuo katalikų valgių. „Mažojoje Lietuvoje evangelikai neturėjo tokios Kūčių vakarienės iš dvylikos patiekalų. Jie kepdavo žąsį, pyragą su aguonomis, meduolius, namukus, širdeles bei pipiriečius“, – vardija p. Vida, patikslindama, kad pipiriečiai – tai maži sausainėliai-meduoliai, kepami su medumi ir degintu cukrumi ir iš tiesų primenantys mūsų kūčiukus. Tokie sausainiai-meduoliai buvo paplitę Vokietijoje ar kitur Europoje.

Pasak p. Vidos, į Mažąją Lietuvą iš kitų Lietuvos regionų migravę žmonės pasakojo, kad per Kūčias virdavo avižų kisielių, ruginių miltų košę, kepdavo miltinius ir bulvinius blynųs, išvirdavo žirnių ir pupelių sriubos.

Meduoliai. Nuotr. projekto „Skonių kelias“ | Lietuvos kaimo turizmo asociacija www.atostogoskaime.lt

Vidos Savoniakaitės kalbinti Aukštaitijos gyventojai pasakoja, kad Kūčios ir Kalėdos yra pati didžiausia šeimos rato šventė, kurios tradicijos perimamos iš mamos. „Kūčioms turi ateiti teta, kaip senolė, ji duoda plotką laužti. Svarbiausias Kūčių valgis – tai kisielius, šližikai, bulvės, medus, kviečiai. Kviečius valgė su miežimais – saldžiu vandeniu. Kalėdoms kepė žąsį su kopūstais, – pasakoja p. Vida, užrašiusi ir įdomių aukštaitiškų prietarų. – Visus darbus svarbu padaryti iš vakaro. Per Kalėdas negalima net plaukų šukuoti, nes vištos daržus iškrapštys“.

Suvalkiją kultūros istorikė išskiria kaip regioną, kurio tradicijoms įtakos turėjo ne tik šeima, bet ir literatūra. „Priešingai žemaičiams, suvalkiečiai ant Kūčių stalo niekada nedėjo bulvių – Sulvalkijoje per Kūčias valgė žirnius, obuolius, šaltus patiekalus“, – atskleidžia p. Vida. Na, o apie dzūkus, kurie, pasak tyrėjos, nėra itin kalbūs ir atviraujantys apie šventes, galima teigti, kad jiems būdingos grybų sriubos, grikių miltų patiekalai ir tai, kad dzūkų šventės išsiskiria šokiais bei dainomis.

Silkė su baravykais. Nuotr. projekto „Skonių kelias“ | Lietuvos kaimo turizmo asociacija www.atostogoskaime.lt

 

Kūčių stalo patiekalų simbolika

 

Simbolinėms Kūčių stalo patiekalų rekšmėms atskleisti Vida Savoniakaitė pasitelkia praeitame amžiuje darytus kitų tyrėjų, tokių, kaip Juozas Kudirka, tyrimus, susintetinusius daugybę anksčiau gyvenusių žmonių nuomonių:

Spanguolės ant Kūčių stalo galėjo simbolizuoti stiprybę, saugoti nuo priešų. Nuotr. klasika-tradicijos.lt

„Obuoliai simbolizuoja rojaus medį. Kadangi Kūčios visgi yra siejamos su religine tradicija ir įvairiausiais vestuviniais spėjimais, tad ir obuoliai ant stalo žmonėms irgi siejasi su aliuzijomis į Adomą ir Ievą.

Žirniai, kaip ir obuoliai, simbolizuoja pirmųjų žmonių išvarymą iš rojaus, Adomo ašaras. Jie taip pat gali būti ne tik Marijos, bet ir žmonių ašaros.

Kviečiai – tai skalsos simbolis. Kviečius žmonės valgydavo kaip kasdieninę duoną ir įvairiausios žemdirbių mintys sukosi apie derlingus metus.“

„<…> Kviečiai – tai skalsos simbolis.

 

Kviečius žmonės valgydavo kaip kasdieninę duoną <…>“

 

Pasak p. Vidos, būta įvairiausių žmonių nuomonių ir posakių, kuriuos šiandien galėtume laikyti tiesiog išminties „perliukais“:

Spanguolės, kurios visuomet buvo renkamos ir iš kurių verdamas kisielius, rodo stiprybę, apsaugo nuo priešų – kad šie nesutrintų, nesugautų; duona ir pyragas – ištikimybės, gerumo, nuolankumo simbolis.

<…> duona ir pyragas – ištikimybės, gerumo, nuolankumo simbolis.<…>

 
Medus – laikytas šviesos ir sveikatos simboliu. Na, o prėskučiai simbolizuoja paskutinės vakarienės duoną, meilės vakarienę. Neveltui žmonės, to ir nežinodami, visada skaičiuoja, kiek tu ištraukei iš lėkštės tų prėskučių – ar tai yra lyginis skaičius, ar nelyginis.“

Šventėms kepamas kvietinis ragaišis. Nuotr. projekto „Skonių kelias“ | Lietuvos kaimo turizmo asociacija www.atostogoskaime.lt

Kultūros istorikės įvardinti prėskučiai – tai tie patys kūčiukai. „Kūčiukai – tai literatūrinis pavadinimas,- patikslina p. Vida. – Mažai kas seniau taip šnekėdavo. Įvairiuose Lietuvos vietose tuos kūčiukus vadindavo skirtingai. Žemaičiai sakys šližikai.“

 

Eglutės puošimo tradijos atsiradimas

 

Pasak Vidos Savoniakaitės, didžiulį perversmą praeito amžiaus gale mūsų kultūroje padarė vadinamoji „išrastoji tradicija“ – tradicijų gaivinimo procesai, kai radijas ir žiniasklaida įvairiausiais būdais skiepijo žmonėms, kaip reikėtų švęsti. Pasirodo, kad eglutės puošimo tradiciją, be kurios šiandien neįsvaizduojame mūsų Kūčių ir Kalėdų, taip pat galėtume vadinti „išrastąja“.

Kaip rašo istoriniai šaltiniai, pirmoji eglutė buvo papuoša Vokietijoje 1605 metais, – pasakoja p. Vida. – Kiti dar sako, kad pirmoji eglutė buvo papuošta Rygoje. Iš tikrųjų, tuo būdu eglutė ir plito Europoje. Ji ir buvo tokia „išrasta tradicija“. Na, o Lietuvoje daugiau puošti eglutę pradėta XIX amžiuje.“

„Lietuviai eglutę puošdavo prieš Kūčias.

 

Tai buvo visas ritualas, žmonės ilgai ruošdavosi, puošdavosi baltais švariais baltiniais.<…>“

 

Kultūros tradicijų tyrėja pasakoja, kad pirmosios Lietuvoje pradėtos puošti eglutės buvo kuklios: „Turbūt dauguma žino, kokie žaislai buvo paprasti – iš popieriukų arba tiesiog lietuviški šiaudų žaislai, visi mokėdavo tuos šiaudus pinti. Buvo ir šiaudų sodai, kurie, vėlgi, turėjo, įvairią simbolinę prasmę. Dažnai kabindavo ir paprasčiausius sausainius.“

Svarbus buvo visas Kūčių dienos bei vakaro ritualas. „Lietuviai eglutę puošdavo prieš Kūčias. Tai buvo visas ritualas, žmonės ilgai ruošdavosi, puošdavosi baltais švariais baltiniais. Buvo didžiulė eilė įvairiausių tikėjimų, ką tu padarysi ir kaip tau seksis kiti metai, – pasakoja p. Vida, pabrėždama, kaip svarbu buvo dėvėti baltus drabužius, nes būtent tai asocijavosi su šviesia ateitimi, gėrio bei grožio idėjomis.

Šiandien turbūt daug kam būtų smalsu sužinoti, kada gi po eglute atsirado Kalėdinės dovanėlės? „Jau žinoma, kad XIX a. Lietuvoje vaikams dovanodavo įvairiausių smulkmenų, – šypsodamasi atskleidžia p. Vida. – Kokių nors švilpynių, sausainių ar saldainių. Vėliau atsirasdavo ir rimtesių dovanų – kojinų, žaislų ir panašiai. Na, o dovanos visiems greičiausiai nebuvo žinomos…“

 


 

Vida Savoniakaitė  yra Humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja,

Etnologijos ir antropologijos skyriaus vedėja.

 

Parengė Akvilė Muliuolytė

 





 

Straipsnyje naudojamos regioninių patiekalų iliustracijos – projekto „Skonių kelias“ (www.skoniukelias.lt) ir Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (www.atostogoskaime.lt) nuotraukos.

Už galimybę susipažinti su p. Vidos Savoniakaitės tyrimais dėkojame Baltijos gintaro meno centrui.

 

  © klasika-tradicijos.lt

 

image_print