Silezijos pilys: Ksiažo pilis ir užmiršta princesė

1.2 Ksiazo pilis_

XX amžiaus pradžios gražiosios epochos turtingųjų spindesį ir perteklių netikėtai nušlavė staiga kilęs pirmasis pasaulinis karas. Kartu buvo pamirštos ir to meto Europos aukštuomenės moterys, garsios savo grožiu, įspūdingais priėmimais ir veikla. Viena šių užmirštųjų – Žemutinės Silezijos Ksiažo pilyje, pietrytiniame Vokietijos imperijos kampelyje, rezidavusi Pleso princesė Deisė.

Tarp miškingų skardžių ant aukštos uolos stovinti įspūdinga Ksiažo – tuometinė Furstenstein – pilis 1892 metais tapo jaunavedžių Hanso Heinricho XV-ojo Hochbergo ir Marijos Teresės Cornwalis – West, trumpai vadintos Deise, rezidencija. Hansas Heinrichas XV priklausė Hochbergų šeimai, vienai turtingiausių Vokietijos imperijoje, valdžiusių žemes su gausiais mineraliniais ištekliais – Žemutinės ir Aukštutinės Silezijos anglies kasyklas. Hochbergai, kartu su kitais Silezijos išteklių ir pramonės valdytojais, buvo vadinami „dūmų kaminų baronais“.

XIX amžiaus viduryje Hochbergų šeimai, valdžiusiai ir Pleso – dabartinės Pščynos – kunigaikštystę, Prūsijos karalius suteikė Pleso princų titulą. Manoma, kad prieš I-ąjį pasaulinį karą Hochbergų šeimos turtas viršijo net Vokietijos imperatoriaus turtą.

10 Vartai_

Patekimas į anglies princų šeimą

1891 metais naivi ir svajinga septyniolikmetė anglų aristokratė Deisė ištekėjo už beveik nepažįstamo 12 metų vyresnio vokiečio Hanso – turtingos Hochbergų giminės paveldėtojo. Vestuvių dieną jaunavedžius palaimino Anglijos karalienė Viktorija, pasveikinti atvyko Velso princas – būsimasis Anglijos karalius Edvardas VII, tačiau slapta jaunoji nuotaka braukė ašaras. Itin pragmatiškos motinos suregztos vedybos nulėmė jos dukrai aprūpintą, bet ne itin laimingą santuokinį gyvenimą.

Deisei, išauklėtai Aglijoje karalienės Viktorijos epochos dvasia, pirmieji santuokos metai vyro krašte Voketijoje buvo itin sunkūs. Reikėjo priprasti prie Hochbergų puoselėjamo griežto vokiškojo protokolo suvaržymų, privatumo trūkumo dėl gausybės tarnų apsupties, riboto požiūro į moters vietą visuomenėje. Todėl Deisė niekada nesiliovė puoselėti savo, kaip anglų aristokratės įvaizdžio, taip susilaukdama pasmerkimo ir apkalbų kitose Silezijos aristokratų šeimose.

2-ksiazo-pilis

Nepaliaujamos kelionės po Europą, Egiptą, Indiją, įspūdžiai ir pažintys su Europos kilmingaisiais tapo jaunos moters išsigelbėjimu, padėdavo užsimiršti bei ieškoti savo vietos Vokietijos imperijos aukštuomenėje.

Gyvenimas pilyje ir rekonstrukcijų karštinė

Jaunajai nuotakai Deisei patiko romantiška Fursteinstein pilies aplinka, tačiau ji nemėgo pompastikos, svajojo apie jaukų šeimynišką gyvenimą. Didingas pastatas nė iš tolo nepriminė jaukaus būsto – įspūdį kūrė kalnai ir gilūs skardžiai, aukšti mūrai su senosios XV amžiaus gynybinės pilies liekanomis, barokinis interjeras su nuolat budinčiais uniformuotais sargybiniais. Prancūziško stiliaus sodų terasos buvo perelyg išdailintos ir formalios, tuo tarpu Deisė ilgėjosi romantiškų angliškų sodų. Neskirta šeimyniniam lizdeliui pilis, labai tiko reprezentaciniams priėmimams, į kurių nenutrūkstamą maratoną jaunoji pora netruko pasinerti po įsikūrimo.

4-barokine-sale

Prašmatnūs vakarėliai ir vakarienės, jodinėjimas ir medžioklė, dekoracijos bei puošnus apšvietimas – viskas buvo politinio bendravimo bei santykių palaikymo forma. Pilyje ne kartą buvo apsistojęs Vokietijos imperatorius Vilhelmas II-asis, anglų diplomatinės delegacijos, būsimasis Anglijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis.

3-barokine-sale

Statuso ir turto demonstravimas itin patiko Deisės vyrui Hansui. 1907 metais po tėvo mirties tapęs Hochbergų šeimos galva Hansas galėjo pradėti įgyvendinti savo nepamatuotai gigantišką svajonę – rekonstruoti Fursteinstein pilį į vienus didžiausių ir prašmatniausių rūmų Europoje. 1909 metais pradėta rekonstrukcija nesustojo per I-ąjį pasaulinį karą ir niekada nebuvo užbaigta iki galo. Gigantiško užmojo įgyvendinimui buvo rizikingai pakirtos didžiulės šeimos lėšos ir pasamdytas garsus to meto Vienos architektas Humbert Walcher Ritter von Molthein, išplėtęs pilies tūrį beveik du kartus, o interjerą iki 600 kambarių. Pagrindinis XVIII a. pradžioje sukurtas barokinis fasadas su aukštais pokylių salės langais buvo paliktas, užmūrijant virš salės buvusią terasą. Vakarinis bei šiaurinis viduramžių fasadas buvo paslėptas pristatant masyvų dešimties aukštų šiaurės neorenesanso stiliaus priestatą. Jame planuota įrengti imperatoriškuosius apartamentus bei imperatoriškąją salę, kuri niekada taip ir nebuvo užbaigta.

5-1-rytietiska-sale

Hansas svajojo apie rūmus, vertus priimti imperatorius ir karalius – visos durų angos, vedančios į pokylių salę ir salonus bei imperatoriškuosius apartamentus turėjo būti tokio pločio, kad nepažeidus protokolo pro jas venu metu galėtų praeiti vienas šalia kito Vokietijos, Austrijos ir Rusijos imperatoriai.

9-baltoji-sale

Interjerams įrengti iš Italijos buvo atgabenta daugybė meno vertybių, keliasdešimt renesanso židinių ir durų angų aprėminimų. Perstatytose terasose įrengti itališki fontanai ir vandens kaskados, pastatytos skulptūros. Vienoje iš terasų buvo net 27 fontanai. Nepamiršdamas anglės žmonos poreikio jaukumui gretimame miške Hansas pastatė mažą, bet patogiai įrengtą trobelę su gėlynais ir tvenkiniu. Šią sielos užuovėją Deisė pavadino „Mano fantazija“(pranc. „Ma Fantaisie“).

7-terasos

Silezijos realybė rūmų papėdėje

Vos keliasdešimt minučių kelio nuo gražiosios pilies ir vaizdas staiga pasikeisdavo – prieš akis iškildavo pilkas pramoninis Waldenburgas, šiandieninis Valbžyhas. Kažkada buvusios romantiškos kaimiškos apylinkės, įsibėgėjus XIX amžiaus industrinei revoliucijai ir intensyviai anglies kalnakasybai, tapo aprūkusiomis urbanizuotomis zonomis su eilėmis paskubomis pastatytų daugiabučių. Šie buvo nuomojami kalnakasiams ir jų šeimoms, kurių vien Hochbergams dirbo apie 5000. Sunkios darbo ir gyvenimo sąlygos pramoniniuose miestuose ir priemiesčiuose, sanitarinių įrenginių nebuvimas, užterštas oras, gamyklų ir pačių gyventojų užterštas upių vanduo – tai buvo XIX a. pabaigos darbininkų ir jų šeimų realybė.

Kalnakasybos pramonės padariniai pasiekdavo ir Furstenstein pilies papėdę. Kažkada buvęs gražus upelis, pratekantis Furstenstein pilies kalno apačioje, XIX a. pabaigoje tapo regiono gamyklų ir gyventojų išmetamų atliekų surinkėju, kurio skleidžiamas kvapas pasiekdavo net išpuoselėtas pilies terasas. Tačiau blogas kvapas ir nepatogumai buvo ne visos problemos, kamavusios regioną ir jo žmones. Dėl užterštumo ir sunkių gyvenimo sąlygų nuolat pasikartodavo vidurių šiltinės protrūkiai, gimdavo daugybė neįgalių vaikų, o vaikų mirtingumas Waldenburge buvo didžiausias to meto Vokietijos imperijoje. Šiandien yra sunkiai suvokiamas ir tuo metu buvęs leidžiamas nekvalifikuotas vaikų bei moterų darbas kasyklose.

6-vidaus-kiemelis

Nuo labdaros iki nerinių verslo

Pleso princo Hanso ir Pleso princesės titulą gavusios jo žmonos Deisės santykiai deja netapo šilti ir šeimyniški – porą siejo tik vieši įsipareigojimai ir trys jų sūnūs. Nerealizavusi savęs santuokoje ir nesugebėjusi užpildyti savo vidinės tuštumos perlais ir kailiais bei vakarėliais ir kelionėmis, Deisė troško užsiimti jos širdį guodžiančia veikla – pagalba kitiems. Moteris netruko pasinerti į humanitarinę veiklą ir Silezijos regiono žmonių problemų sprendimą.

Pirmiausia Deisė pradėjo savarankiškai lankyti Silezijos regiono žmones ir kėlti į viešumą jų problemas. Į 1902-ųjų metų Šv. Kalėdų vakarą Furstenstein pilyje, ji sukvietė 2500 nepasiturinčių apylinkės žmonių ir asmeniškai įteikė jiems dovanas. Tačiau Pleso princesė suprato, kad jos veikla negali apsiriboti tik labdara, nes vargingų žmonių gyvenimą galėjo pagerinti tik vargo priežąsčių šalinimas. Buvo reikalingos socialinės reformos.

Pirmasis Deisės žingsnelis – pilies skardžio apačioje pratekančio upelio išvalymas – nesulaukė ne tik vyro Hanso, bet  ir Silezijos administracijos palaikymo, tačiau tai moters nesustabdė. Lankydama savo darbininkų šeimas ir regėdama neįgalius vaikus Deisė nusprendė pradėti steigti jiems specialias mokyklas. Stokodama lėšų Deisė jas rinko organizuodama labdaros reginius ir pati dainuodama labdaros koncertuose. Vienas iš sėkmingiausių Deisės projektų, buvo pagalba Silezijos regiono Hirschberg miesto, dabartinio Jelenia Gora, apylinkių nerinių nerėjoms. Žinomi savo kokybe Silezijos nėriniai buvo pradėję prarasti savo vardą, o jų nerėjos – meistriškumą. Išnaudojamos vietos komersantų talentingosios moterys daug dirbo, bet buvo menkai apmokamos. Siekdama užtikrinti moterims materialinį saugumą ir kelti Silezijos nerinių kokybę Deisė įsteigė keletą nėrimo mokyklų ir suteikė joms savo – Pleso princesės – vardą. Su imperatorės protekcija Deisė surengė Silezijos nėrinių parodą Berlyne, turtuolių lankomame prabangiame viešbutyje pačioje Potsdamo aikštėje. Užsitikrinusi nerinių kokybę bei susidomėjimą ir siekdama didesnės grąžos, Deisė vieną po kitos atidarė nėrinių parduotuves Hirschberg mieste, Berlyne, Miunchene, o taip pat turtuolių lankomuose kurortuose – Warmbrunn, Wiesbaden, Nauheim.

Gyvenimas – šokis ant vulkano

Augant įtampai tarp Vokietijos ir Anglijos bei didėjant I-ojo pasaulinio karo nuojautai, Deisė atsigręžė ir į politiką. Asmeniškai bei artimai pažinodama abejų šalių vadovus, Pleso princesė jautė pareigą, o galbūt ir pajėgumą sušiltinti jų santykius. Tačiau moters įtaka nebuvo reikšminga didelių ir slaptų interesų verpete. Šiandien Deisę pavadintume geros valios ambasadore. Visą gyvenimą, o ypač I-ojo pasaulinio karo metu, jautusi įtampą nesvetingame vyro ir vaikų krašte Vokietijoje, Deisė išsipasakodavo dienoraščiuose, kurių net trys tomai buvo išleisti po karo. Po 1922 metais įvykusių skyrybų su vyru Deisė parašė autobiografinę knygą, pavadintą apie jos gyvenimą daug pasakančiu pavadinimu – „Šokis ant Vulkano„.

II-ojo pasaulinio karo pradžioje praskolintoje ir nacių konfiskuotoje Furstenstein pilyje buvo sunaikinta didžioji dalis buvusio vertingo interjero, čia planuota įrengti vieną iš Hitlerio buveinių. Daugelis meno vertybių, baldų, buvusių pilyje, Deisės vyro Hanso buvo spėtos parduoti. Kai kurie spėti išvežti ir išsaugoti paveikslai vėliau pateko į muziejų Vroclave.

11-1-herbas

 

Ps_2

 

© klasika-tradicijos.lt

image_print