Keliautoja Simona Mantu : 4 mėnesiai Azijoje – be plano

Nuotr. Simonos Mantuškevičiūtės-Mantu

Garsų, kvapų bei masažo terapija užsiimanti kelionių entuziastė Simona Mantuškevičiūtė – Mantu keturis šių metų pradžios mėnesius praleido Azijoje – keliaudama viena neturistiniais maršrutais, be iš anksto numatyto plano, susipažindama su vietiniais žmonėmis, jų kultūra ir tradicijomis. Pasakodama apie savo keliones-klajones, mergina jas vadina dvasiniu keliu ir atvirauja apie drąsą keliauti vienai, dalijasi patarimais, kaip keliaujant be plano klausytis savo vidinio balso, bei būti atviru pasauliui ir žmonėms.

Per šiek tiek daugiau nei keturis mėnesius Simona Mantu aplankė šešias Azijos šalis, kiekvienoje jų buvo ilgiau ar trumpiau apsistojusi. Į kai kurias mergina jau planuoja sugrįžti, tad netrukus ją vėl galėsime sutikti Azijoje, jau ne tik kaip klajūnę, bet ir kaip kelionių vadovę.

 

Simona, šių metų pradžioje keturis mėnesius keliavai po Aziją, pervažiavai 10 šalių, o 6-iose iš jų buvai apsistojusi? Kokios tai buvo šalys?

 

Aš pradėjau savo Aziją nuo Bankoko. Mano skrydis buvo iš Vilniaus į Stokholmą ir tada į Tailando sostinę Bankoką. Praleidau kelias dienas ten, vaikščiojau po šventyklas, buvau keliose egzotinėse ekskursijose. Turėjau Tailando vizą 60 dienų ir sau daviau du, daugiausia tris mėnesius keliauti.

Dievų saloje – Balyje. Nuotr. Simonos Mantu

Aš visą laiką keliavau viena, tik Tailando Ko Pangano saloje (Koh Phangan)  susitikome su drauge, leidome laiką ten ir kartu keliavome į Balį – vykome į Kvala Lumpūrą (Kuala Lumpur) Malaizijoje, nes iš jo buvo skrydis į Balį. Kad būtų įdomiau, iš Ko Pangano salos mes ir plaukėme laivu, ir važiavome traukiniu, ir autobusais. Pasirinkome įdomesnę kelionę, nors galėjome skristi lėktuvu.

O į Balį net nelabai norėjau, nes maniau, kad tai turistinė sala, kurią itin mėgsta mūsų tautiečiai, tačiau viskas pasikeitė ten nuvykus. Man Balyje labai patiko todėl nusprendžiau likti tiek, kiek galiojo mano viza – 30 dienų. Ten prasidėjo kiti mano planai. Turėjau svajonių aplankyti Kambodžą, Laosą, Vietnamą. Viena turbūt būčiau nedrįsusi važiuoti, bet Balyje susipažinau su indu vaikinu, kuris mane palaikė ir pasiūlė važiuoti drauge. Nors mums keliauti kartu nepavyko, jis buvo man stimulas pradėti kelionę į tas šalis, apie kurias sukosi mano mintys.

Per savo kelionę dar du kartus grįžau į Bankoką. Vieną kartą iš Balio salos skridau per Bankoką į Čiangmajų (Chiang Mai), o kitą kartą grįžau į Bankoką iš Laoso, po poilsio „4000 Islands“ (liet. „4000 salų“) egzotiniame kaime, buvau išsiilgusi didmiesčio, tad keliavau pažinti kitą Bankoko miesto pusę – praleidau daugiau laiko tarp dangoraižių, moderniame Bankoke, vaikščiojau po meno galerijas ar tiesiog ėjau į pasiilgtą kiną.

Mano paskutinė kelionė buvo iš Vietnamo į Filipinus ir iš Filipinų namo  – į Lietuvą per Singapūrą, Suomiją. Keturias šalis vadinu tranzitinėmis, pavyzdžiui, Malaizijoje buvo tik viena nakvynė.

Tad trumpai, tranzitinės šalys – tai Švedija, Malaizija, Singapūras, Suomija. Gyventa – Tailande, Indonezijoje, Laose, Kambodžoje, Vietname ir Filipinuose. Išvažiavau sausio gale – 29 dieną ir grįžau birželio 5d. Išėjo 126 dienos kelionės – 4 mėnesiai ir savaitė. Visai ne pagal pirminį „planą“.

 

Kaip prasidėjo tavo kelionė iš Balio salos į svajotas pamatyti šalis – Kambodžą, Laosą, Vietnamą?

 

Iš Balio skridau per Bankoką į Čiangmajų, Tailando Šiaurėje. Tada mano kryptis buvo Laosas. Iš Čiangmajaus plaukiau valtimi Mekongu į Luang Prabango (Luang Prabang) miestą. Paprasčiau buvo įsigyti turą, jie perveža į prie sienos esantį miestelį, pernakvoji ir sekančią dieną pradedi kelionę – dviejų dienų plaukimą slow boat (liet. lėtaeige valtimi). Maždaug pusiaukelėje sustoji kaime, pernakvoji ir toliau plauki – 6-7 valandos plaukimo per dieną. Buvo nepaprastai įdomi patirtis, su daug vidinių pamąstymų bei suvokimų.

Plaukimas Mekongo upe. Nuotr. Simonos Mantu

Luang Prabangas yra UNESCO saugomas miestas, jame yra labai daug budistinių šventyklų, vienuolynų – Laose pagrindinė religija – budizmas. Kiekvieną rytą prieš patekant saulei vyksta ritualai, vadinami „Luang Prabang’s Alms Giving ceremony“ (liet. Luang Parabango aukojimo ceremonija) – šimtai vienuolių iš 35 aplinkinių šventyklų išeina į gatves susirinkti vietinių žmonių jiems aukojamo maisto. Tikrai verta ten būnant nepatingėti atsikelti prieš aušrą ir pamatyti šią ceremoniją. Vienuoliai eina tyloje medituodami, kai kur sustodami gieda mantras. Šis rytinis ritualas buvo pradėtas dar XIV amžiuje ir gyvuoja šimtmečius. Jis skirtas glaudesniam ryšiui tarp vienuolių ir vietinių gyventojų palaikyti.

 

Iš Luang Prabango mano tikslas buvo nuvykti į „4000 islands“ (liet. „4000 salų“) – visai kitame Laoso šalies gale, pietuose, 20 km nuo Kambodžos sienos. „4000 islands“ – tai Mekongo upėje susidariusios daug mažų salyčių. Jos atvertos turistams tik prieš 5-6 metus. Tai – tikras kaimas, kur gali pailsėti nuo absoliučiai visko, net keliavimo, ir tiesiog gulėti hamake. Ten nėra jokių tvartų, gyvuliai, tiek naminiai, tiek laukiniai ganosi tiesiog visur aplinkui. Čia nėra gatvių.

Buvo labai miela, kai išsinuomojau dviratį ir kartu man davė ranka pieštą žemėlapį. Veikė ir GPS, galėjau juo naudotis, bet buvo daug įdomiau keliauti su pieštu žemėlapiu. Nukeliavau dviračiu net per tris salas, nes tarp jų yra tiltai. Beje, vienas – svyruojantis beždžionių tiltas – buvo visai apgriuvęs, tad kojos tikrai drebėjo juo einant, nes apačioje įnirtingai šniokštė galingas Mekongas.

“ „4000 islands“ – tai Mekongo upėje susidariusios daug mažų salyčių. <…> Ten nėra jokių tvartų, gyvuliai laksto gatvėse, nėra kelių.

 

Aš išsinuomojau dviratį ir kartu man davė ranka pieštą žemėlapį. „

 

Praleidau vieną dieną ir Laoso mieste Vientiane (Vientiane), jis yra Laoso sostinė – apėjau vertas aplankyti vietas. Man ten užteko vienos dienos. Vientianas yra oficiali Laoso sostinė, kuri buvo pastatyta prancūzų, kadangi kadaise Laosas buvo prancūzų kolonija. Jie pasistatė sostinę, joje įsikūrė ir ten tikrai jaučiasi prancūziškas palikimas. Po azijietiško maisto buvau pasiilgusi vakarietiškų dalykėlių, kaip, pavyzdžiui, prancūziški pusryčiai – kruasanas ir tikra kava (juokiasi).

 

Kodėl iš Laoso grįžai į Bankoką, į Tailandą, ir netęsei kelionei į Kambodžą ar Vietnamą. Juk ilsėdamasi „4000 islands“ salose buvai jau prie pat Kambodžos sienos?

 

Ankor Vate – garsiajame Kambodžos šventyklų mieste. Nuotr. Simonos Mantu

Po Laoso skridau į Bankoką nes norėjau susitikti su vienu draugu, sutiktu Ko Pangano saloje, prieš jam grįžtant į Europą. Ir po egzotinio kaimo, man jau taip norėjosi miesto, civilizacijos. Į Kambodžą skridau iš Bankoko. Į Siem Ripe (Siem Reap) miestą. Tai turbūt įsimintiniausias, garsiausias Kambodžos miestas ir labiausiai žmonės, ko gero šimtai, o gal net tūkstančiai turistų kasdien atvyksta pagrinde dėl šventyklų komplekso ir Ankor Vato (Angkor Wat). Ten tikrai labai įspūdinga ir gražu. Aišku, tai yra labai seni statiniai ir ta energija jaučiasi.

Teritorija yra uždara, reikia iš anksto įsigyti bilietą, tave nufotografuoja ir gauni asmeninį bilietą su nuotrauka, kad niekas kitas negalėtų juo pasinaudoti, net kiekvienoje šventykloje prašo parodyti ir įdėmiai nužiūri ar nuotraukoje tikrai tu.

“ Dienos bilietas kainuoja 37 doleriai ir tu gali visą dieną važinėti po šventyklų kompleksą.

 

Išsinuomoji visai dienai Tuk tuk vairuotoją su savo Tuk tuku ir jis tave vežioja.“

 

Dienos bilietas kainuoja 37 dolerius ir tu gali visą dieną važinėti po šventyklų kompleksą. Beje, papildomai dar išsinuomoji visai dienai Tuk tuk vairuotoją ir jis tave vežioja į vieną po kitos šventyklas. Ten yra du ratai – mažasis ratas (jame aš aplankiau 11 šventyklų aplankiau) ir didysis ratas.

Į Ankor Vatą aš važiavau net du kartus. Vieną kartą mėginau pamatyti saulėlydį, tačiau nepavyko – buvo debesuota. Kitą kartą važiavau 5-tą ryto pamatyti saulėtekį, bet irgi buvo debesuota. Atsikėlus taip anksti, kiek nusivyliau, žinoma, nes prieš saulei patekant prie šventyklos susirinko tikrai ne mažiau, kaip tūkstantis žmonių, kadangi tuo metu šventykla atrodo kerinčiai.

Luang Prabang’as. Prieš saulei patekant budistų vienuoliai išeina į gatves. Nuotr. Simonos Mantu

Siem Ripe atsitiktinai gatvėje susipažinau su 11 katalikų kunigų iš Filipinų grupe, su kuriais kartu važiavau į Vietnamą, tik, deja, čia aš strigau prie Vietnamo sienos ir man teko grįžti į Kambodžos sostinę, tad ten mūsų keliai laikinai išsiskyrė. Fnom Pene (Phnom Penh) pradžioje likau kelioms dienoms dėl vizos, nes teko jos palaukti, buvo savaitgalis. Bet buvau jau pavargusi nuo aktyvaus keliavimo, tad nusprendžiau tiesiog likti kiek ilgiau, pailsėti.

Fnom Pene užsibuvau, nors tikrai manau, kad ten neverta pasilikti ilgiau, kaip kelios dienos, be to, tai buvo, ko gero, vienintelė vieta keliaujant, kurioje jaučiausi nelabai saugiai. Nors vietiniai kalbėjo, kad pas juos labai gerai, palyginus su Vietnamu, kur aš ir traukiau toliau.

Vietname vėl keliavau aktyviai. Pervažiavau visą išilgai, labai norėjau į šiaurę. Apkeliavau ir pabuvau visose norėtose pamatyti vietose per 12 dienų. Ir tai tik žemės bei vandens transportu, nesinaudojant lėktuvais. Tuo metu skrydžiai buvo perpildyti, nes, kai atvykau, buvo 5 šventinės dienos ir vietnamiečiai šventė Nepriklausomybę, tad gausiai keliavo po šalį.

Vietnamą aš įsimylėjau ir Kambodžoje girdėtos kalbos apie mane tykančius pavojus buvo visiškai klaidingos. Noriu ten grįžti, nes man labai patiko viskas – gamta, žmonės, kava… O juk į Vietnamą vykti neskubėjau, kai visi tiek gąsdino, pasakojo savo patirtis – kaip kažką apvogė ar peiliais išviliojo pinigus. Skaičiau rekomendacijas ir mūsų URM puslapyje – Vietnamas įtrauktas prie pavojingesnių šalių. Todėl važiavau su nerimu, bet man labai patiko, mano patirtys visai kitokios, mačiau tiek žmones, tiek pačią šalį visai kitaip nei man pasakojo ir tikrai ten grįšiu, nes noriu daugiau patirti, aplankyti Vietnamo vidurinę dalį.

 





 
 

Kas būtent Vietname tau labai patiko?

 

Patiko bendra atmosfera, nuo pat pradžių aš labai jaučiau žmones. Hošiminui (Ho Chi Minh), didžiausiam Vietnamo miestui, turėjau paskyrusi tik vieną dieną, atvykau apie pietus, aplankiau kelias vietas, radau tuo metu geriausią man būdą keliauti į Hanojų (Hanoi) (tai buvo įsimintina 35 val. kelionė traukiniu, ir net, ko gero, pirmą kartą per visą kelionę buvau taip ilgai be interneto), pernakvojau ir anksti ryte jau traukiniu keliavau į sostinę.

Sa Pa kalnuose Vietname. Nuotr. Simonos Mantu

Visur, kur keliavau, atkreipiau dėmesį į socialines problemas. Hošimine aplankiau karo muziejų.

Nuotraukos iš karo, sukrečianti istorija, ką jie patyrė, man kėlė labai didelę atjautą žmonėms. Tada supratau, kodėl jie taip reaguoja į atvykusius žmones, į vakariečius – draugiškai, bet su krislu baimės, tuomet ir juos pačius priėmiau kitaip.

Azijoje daug kas mato mus, vakariečius, kaip „pinigų maišelius“, nes mes geriau gyvename, mūsų šalys yra turtingesnės. Ir, lyginant su jų uždarbiu, mes tikrai ten esame turtuoliai. O jie taip ir žiūri – mandagiai, gražiai, bet su mintimi, kad iš mūsų galima uždirbti. Turizmas vienas iš svarbesnių verslų. Keliautojams tai yra labai patogu, tik kartais reikia būti atidiems, kad nepermokėti.

„Vietname jau keliavau aktyviai. Pervažiavau, visą išilgai, labai norėjau į šiaurę.

 

Apakeliavau ir pabuvau visose norėtose pamatyti vietose per 12 dienų.“

 

Vietname aš jaučiau atsargią baimę, jie tikrai kentėjo labai daug nuo „baltų“ žmonių. Sapoje (Sa Pa), sutiktas ten gyvenantis naujas draugas anglų kalbos mokytojas, siras iš Londono man patarė, kad jei kas pultų, tiesiog sukelti triukšmą – jie labai to bijo. Turistui bėgti ar fiziškai pasipriešinti ten būtų ne taip efektyvu.

Po visų karų pasekmių ta baimės sėkla vis dar jaučiasi, ko gero, turės dar ne viena karta pasikeisti, kad viskas pasimirštų. Aišku, pasekmės juntamos ir fiziškai – po amerikiečių naudotų cheminių ginklų tiesiog gatvėje matai apsigimimų, kas man labai spaudė širdį.

 

 

Ką patartum keliaujantiems į Azijos šalis? Kaip šias šalis pažinti geriau, artimiau?

 

Kadangi keliaudavau viena, aš visada susidraugaudavau su kažkuo iš vietinių – tai gaudavosi natūraliai. Kai aš vaikščiodavau viena, jie gatvėje tiesiog drąsiau prie manęs prieidavo, užkalbindavo, klausdavo, iš kur aš. Ir aš buvau atviresnė visiems, nei būčiau buvusi keliaudama su draugais, pasakojau daug apie Lietuvą. Sutikau žmonių, kurie jau yra buvę Lietuvoje, bet buvo ir tokių, kurie visai nieko nežinojo ar sakė pirmą kartą sutikę kažką iš mūsų šalies.

„Kiekvienoje šalyje pasidarydavau bent dešimties žodžių žodynėlį – ne iš Google, bet būtent iš vietinių žmonių, bendraujant su jais.

 

Jie pamokydavo kaip tarti.“

 

Kiekvienoje šalyje pasidarydavau bent dešimties žodžių žodynėlį – ne iš Google, bet būtent iš vietinių žmonių. bendraujant su jais. Jie pamokydavo kaip tarti. Vietiniai man parodydavo neturistinių vietų, papasakodavo, kaip jie gyvena ir net valgydavome kažkur įdomiau. Netgi skirtingose šalyse teko gyventi su vietiniais. Būdavo ir mistinių situacijų – jau minėjau, kad Kambodžoje susipažinau su 11 kunigų grupe iš Filipinų, tarp mūsų atsirado ypatingas ryšys ir jie pakvietė mane apsilankyti pas juos, apsistoti kunigų seminarijoje.

Ryžių laukų terasos Vietnamo šiaurėje, Sa Pa kalnuose. Nuotr. Simona Mantu

Buvo labai įdomu suprasti ir socialines problemas bei skirtumus. Kai atvykdavau į naują šalį, būtinai aplankydavau kokį istorinį muziejų. Tada geriau suprasdavau žmones, kodėl jie vienaip ar kitaip reaguoja, kodėl jie turi ar iš kur kilusios kažkokios jų tradicijos, ar, pavyzdžiui, kodėl Laose yra kruasanai.

Dažniausiai apsistodavau hosteliuose, o juose gali sutikti žmonių iš įvairiausių pasaulio kampelių – amerikiečių, australų, kinų, brazilų, korėjiečių, indų, rusų, skandinavų, vakariečių iš Europos, kartais ir lietuvių bei daug kitų šalių, nepaprastai įdomu. Susipažindavome, apsikeisdavome kontaktais ir kartais net drauge kažkur keliaudavome. Kas keliauja vieni, tai daug paprasčiau padaryti, bet kas keliauja ne vieni, tuomet reikia bendrauti – ne tik tarpusavyje, bet būti atviriems ir kitiems žmonėms, vietiniams. Tada kelionės tampa daug įdomesnės.

 

Vietiniame naktiniame turguje Balyje. Nuotr. Simonos Mantu

Esi minėjusi ir vietinius turgus?

 

Labai rekomenduoju aplankyti vietinius turgus. Turgūs Azijoje dažniausiai prasideda prieš aušrą, kokią 5-tą ryto ir užsidaro 8 ar 9-tą. Pats įdomiausias turgus būna tik tris valandas.

Rytiniuose turguose galima pamatyti ir šviežiausių vaisių, ir tradicinių gėrimų, desertų, vietiniai ateina pirkti šviežios žuvies. Tiek visko galima pasižiūrėti – spalvų, egzotikos ir geresnėmis kainomis nei turistinėse vietose, kur turgūs vyksta visą dieną.

O ir turistų ten retai sutiksi, jie daugiau skirti vietiniams.

Būna ir naktiniai turgūs. Azijoje labai karšta ir dieną nelabai kas valgo arba valgo kažką lengvo, dažniausiai geriami įvairūs vaisių kokteiliai. O naktį kiek atvėsta ir visi eina į miestą pavalgyti. Būtinai reikia aplankyti ir naktinius turgus.

 

Kokios šalys, iš aplankytųjų Azijoje, tavo manymu yra vertos didesnio dėmesio?

 

Labiausiai aš išskirčiau šias šalis – Balį, Vietnamą ir Filipinus. Man iš tiesų jos yra labiausiai įstrigusios. Daugiausia laiko praleidau Balyje ir dar Kambodžoje. Bet Kambodža yra iš tų šalių, kur užtenka apsilankyti vieną kartą.

Aš tikrai labai noriu grįžti į Vietnamą ir labai džiaugiuosi, nes jau dabar tai turiu pavasario kelionių planuose ir šį kartą tikrai ilgesniam laikui. Nes Vietnamui praėjusį kartą skyriau tikrai per mažai laiko. Gana keblus dalykas buvo ir tai, kad tai buvo vienintelė šalis man keliaujant, kurios vizą reikėjo įsigyti dar kitoje šalyje, Kambodžoje. Ir tai, kad vizos laiką – 30 dienų – pradeda skaičiuoti nuo tada, kada ją įsigyji, o ne tada, kai įvažiuoji į šalį. Tai buvo pirma tokia šalis, kurioje buvo tokia keista tvarka. Aš užtrukau Kambodžoje, jau turėdama Vietnamo vizą, ir kai įvažiavau į Vietnamą, mano vizos galiojimui buvo likę tik 12 dienų.

 

Dvigulės gulimos vietos naktiniame autobuse Laose. Nuotr. Simonos Mantu

Minėjai, kad ten labai įdomus keliavimas naktiniais autobusais. Kokiose šalyse tai populiaru?

 

O taip, naktiniai autobusai buvo labai įdomu ir labai patogu. Jais keliavau pagrinde Laose, nes jis yra pailgas – o aš pradėjau kelionę šalies šiaurėje ir baigiau pietuose. Tad man ir teko važiuoti po 12-16 valandų naktimis.

Vietname keliavau traukiniu, tačiau vieną kartą ir naktiniu autobusu. Tai buvo dienos metu, bet vietos ne sėdimos, o gulimos. Tik yra niuansas, kai perki bilietą, nežinai, ką gausi – vieni autobusai būna tik su vienvietėmis, o kiti – su dvigulėmis gulimomis vietomis.

Kai perki bilietą vienas, nežinai, su kuo miegosi. Kartą, kai strigau prie Vietnamo sienos, perėjau į kitą autobusą, važiuojantį į Kambodžos sostinę ir mane paguldė su  močiute, ji nieko nekalbėjo, tačiau visą laiką mane vaišino, maitino.

Nors Azijoje viena populiariausių transporto priemonių – motoroleris, tiek vietiniai, tiek turistai juos mėgsta. Kadangi aš keliavau viena, man neapsimokėdavau nuomotis mašinos, beto taip keliauti buvo ir smagiau. Kalnuose būdavo, kad gaudavau ir kažką galingesnio išsinuomoti, nes keliai kai kurie pavojingi, nepravažiuojami, o tiksliau – serpantinės bekelės.

 

Tu keliavai viena, neturėdama jokio išankstinio plano, tikrąja to žodžio prasme buvai klajūnė. Kas tave uždegė šitaip keliauti po Aziją?

 

Susidraugavus su vietine kaimo mergaite, Laosas, „4000 islands“ salynas. Nuotr. Simona Mantu

Man Azija visą laika atrodė mistinė, neatrasta, visiška egzotika, todėl mane traukė. Visiškai nesitikėjau, kad viena aplankysiu tiek šalių. Nors visada turėjau tylią, slaptą svajonę pakeliauti viena. Nes, visų pirma – esu smalsi, antra – esu aktyvus žmogus ir trečia – mėgstu vienatvę.

Bet kartu labai myliu žmones ir man labai reikalingas socialinis bendravimas, nors ypatingai gera pabūti ir vienai, gyventi pagal savo vidinį jausmą.

Iš tikrųjų, kelionėje aš taip ir gyvenau – mano vienintelis planas būdavo nueiti papusryčiauti ir tada natūraliai pajausti, ko aš noriu, ar noriu šiandien skaityti knygą, ar aplankyti kokią vietovę. Ar, pavyzdžiui, per pusryčius susipažindavau su naujais žmonėmis, su kuriais mano dienos planai pasisukdavo visai netikėta kryptimi. Aš keliavau viena, bet retai kada buvau viena, visada mane supdavo žmonės.

Tad pagaliau leidau sau įgyvendinti savo tylias, slaptas svajones, norus ir pakeliauti taip, kaip tik aš pati noriu.

Šią kelionę vadinu labiau dvasine. Tiek savęs, tiek pasaulio, žmonių, Dievo pažinimo prasme. Pamačiau, atradau, suvokiau, žengiau stipriai iš savo komforto zonos ir su kiekviena diena viduje augau. Kartais mano vertybėms buvo sukrėtimas pamatyti kai kurias situacijas, istorinius faktus, jų pasekmes ir visus skirtumus. Bet taip atsirado tik dar didesnis priėmimas, prisitaikymas, pagarba bei pasitikėjimas.

 


 

Nuotraukos – iš Simonos Mantu kelionių archyvo

Simona Mantu socialiniame tinkle – slapyvardžiu Šokanti plunksna

Simonos terapijos –   kelionės į žmogaus, pasaulio bei Dieviškumo pažinimą

per prisilietimą, garsą ir kvapus:  Écoute massage.

 

Rėmėjai:





 

 
 
 

© klasika-tradicijos.lt

 

image_print