Karolina Masiulytė-Paliulis: į Prancūziją su K. Donelaičio „Metais“

Su Prancūzijos lietuve ponia Karolina Masiulyte-Paliulis susitikome prieš trejetą metų oro uoste, skrydyje į Paryžių. Tuomet ji prasitarė, kad vyksta pristatyti baigiamą versti į prancūzų kalbą Kristijono Donelaičio poemą „Metai“. Jau tada norėjosi pakalbinti šią inteligentišką moterį bei užduoti daugybę klausimų. Šiandien prancūziškasis poemos leidimas jau yra išvydęs dienos šviesą, o p. Karolina apdovanota Prancūzijos garbės legiono ordinu bei ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ riterio kryžiumi.

Džiaugiausi turėdama garbę susitikti su šia aktyvia visuomenininke pokalbiui Vilniuje, jaukioje Prancūzų instituto mediatekoje.

 

Prieš keletą metų p. Karolina ne tik ėmėsi iššūkio išversti mūsų literatūros klasiko K. Donelaičio poemą į prancūzų kalbą. „Classiques Garnier“ leidyklos vadovo kvietimu ji kartu su kolege profesore Nijole Vaičiulėnaite-Kašelioniene vyko į aukšto lygio pasaulio kultūros bei literatūros profesionalų susitikimą Prancūzijoje, skirtą būtent „Metų laikų“ temai.

Šis susitikimas vyko Overno-Ronos-Alpių (Auvergne-Rhône-Alpes) regione mažame jaukiame viduramžių miestelyje Šaru (Charroux)leidyklos vadovo privačios sodybos buvusiame tvarte, paverstame didžiule biblioteka. O aplink, kaip šmaikščiai prancūziškai išsireiškė p. Karolina, kvepėjo aukščiausio lygio „agriculture et culture“ (liet. k. „žemdirbyste ir kultūra„).

Kristijono Donelaičio „Metuose“ nemažai mįslių, kurias šifruoti, kartu su kolegų pagalba, teko ir p. Karolinai. Pavyzdžiui, viena jų, dabar vis dar kelianti ginčus – ką gi ten veikia šveicarai ir prancūzai, K. Donelaičio vadinami nelabai mandagiai – prancūzpalaikiais?

Apie „Metų laikų“ susitikimą Prancūzijoje ir apie K. Donelaičio „Metų“ naujus atradimus – mūsų pokalbyje.

 

Kristijono Donelaičio „Metai“ – prancūzakalbiams

 

Ponia Karolina, 2018 metų gruodžio 19 dieną leidykla „Classiques Garnier“ Paryžiuje išleido Jūsų į prancūzų kalbą išverstą didžiojo lietuvių lietaratūros klasiko K. Donelaičio poemą „Metai“. Kaip ėmėtės šio ypatingo, bet kartu ir nelengvo  kūrinio vertimo?

Prieš kelis metus į Lietuvos Edukologijos universitetą atvažiavo Alain Montandon, prancūzas, kuris „diriguoja“ leidyklos Classiques Garnier pasaulio literatūros kolekcijai – „Littérature du Monde„. Jis buvo skaitęs Donelaičio „Metus“ vokiečių kalboje (jis yra germanistas) ir nustebo, kad šis kūrinys dar neišverstas. Jis prašė išversti Nijolę Vaičiulėnaitę-Kašelionienę, profesorę, lyginamosios literatūros specialistę. O tuomet Nijolė paprašė manęs. Iš pradžių atsisakiau. Suprantate, aš nesu akademikė, o reikia daug žinių, iš tikrųjų – daug. Bet Nijolė žadėjo padėti. Ir tikrai man labai padėjo. Padėjo ir profesorius Kęstutis Nastopka. Nijolė taip pat tarėsi su Broniumi Kašelioniu, žinojusiu daug niuansų, kurių aš tikrai negalėjau net įsivaizduoti – terminus, patarles ar, pavyzdžiui, kas tas reiškia būti girtas, kaip „šlapjurgis„.

Ir tuomet pasinėriau į darbą – tris metus su puse.

Prieš keletą metų Jūs buvote pakviesta į Prancūziją pristatyti K.  Donelaičio „Metų“ viso pasaulio literatų bendruomenei?

Prieš dvejus su puse metų, 2016 metų vasarą, mes važiavome pristatyti „Metų“ kartu su Nijole Vaičiulėnaite-Kašelioniene. Alain Montandon turi vasarnamį Šaru (pranc. Charroux) miestelyje prie Viši (pranc. Vichy). Tai neturistinis regionas, bet ten labai labai gražu. Jis turi namą, tvartą, kuriame įrengė didelę biblioteką – joje visi galėjo susirinkti.

Į susitikimą buvo pakviesti akademikai iš viso pasaulio pakalbėti apie metų laikus – prancūziškai „Les Saisons“.  Ir išrinkti, kokie metai yra daugiausia aprašyti viso pasaulio literatūroje, bet prancūzų kalboje – žiema, pavasaris… Atvažiavo akademikai iš Brazilijos, Italijos… Iš Anglijos atvyko net meteorologas. Buvo labai įdomu.

Kokie žmonės dalyvavo šiame „Metų laikų“ susitikime?

Čia buvo lyginamosios literatūros specialistai bei specialistai iš įvairių kitų sričių. Vieni, pavyzdžiui, kalbėjo apie dažniausiai minimus metų laikus Châteaubriand (Fransua Renė de Šatobriano), Beaudelaire (Šarlio Bodlero) ar Verlaine (Polio Verleno) kūryboje. Atspėkite, kokie tai metų laikai? Ne pavasaris, o ruduo!

Akademikė, senosios graikų kalbos specialistė Christine Kossaifi kalbejo apie kosmoso ritmus Homero, Teokrito kūriniuose, Biblijoje. Graikija irgi turi keturis metų laikus. Tačiau ne visos šalys juos turi keturis – kitos turi tik du… Buvo kalbama ir apie japoniškąjį haiku bei lietaus sezoną. Vienas žmogus labai įdomiai pasakojo apie metų laikus Brazilijoje. Ten yra dykumos, bet kartą labai staiga pradėjo lyti lietus, garuoti žemė ir iš to žaibiškai greitai augti augalai. Jis pasakojo iš pradžių apie klimatą, o po to, apie tai, kokia iš to gamtos stebuklo gimė poezija.

Svarbi paties Alain Montandon darbo kryptis yra socialinių sąveikų tyrinėjimas: mandagumo, pilietiškumo ir etiketo istorija Europoje, šokis, bučiavimas, vaikščiojimas, senėjimas, svetingumas… Buvo labai aukštas lygis ir nepaprastai įdomu. Taip pat buvo ir labai graži aplinka, bažnytėlė – viskas romaninio stiliaus.

Tai buvo pono A. Montandon ir jo žmonos namai bei senoviški ūkio pastatai. Juose, iš tikrųjų, anksčiau buvo tvartas šienui laikyti. Šieno jau nebebuvo, jis viską pakeitė, bet liko struktūra, dėl to buvo toks šarmas – didžiulis medinis stalas, mes visi sėdėjome aplink, ir aplinkui kvepėjo agriculture et culture (liet. žemdirbyste ir kultūra).

Eidavome valgyti į restoraną tipišką paprastą, bet labai gerą maistą, gėrėme gerą vyną. Tas bendravimas, ta kultūra ir kasdieninė estetika buvo viršūnė, kaip rojus. Ten, kur mes miegojome ir visur aplink buvo tiktai knygos, manau, tai pono A. Montandon viso gyvenimo biblioteka.

Kaip šiame susitikime pristatėte K. Donelaičio „Metus“?

Susitikimas vyko tris dienas ir kas valandą kažkas skaitė. Nijole išmoko paskaityti hegzametrą ir skaitė jį visiems  lietuvių kalba, kad skambėtų taip, kaip ir turi skambėti, nes prancūziškai hegzametras neišeina. Visi pastebėjo ir pajuto kaip tai skamba. Su mumis kaip tik buvo ir dirigentas, kuris pasakė: „O, aš dabar suprantu, kaip tai skambėjo Tolminkiemyje bažnyčioje, kaip ėjo tas ritmas – kažkas fantastiška.“ Žinoma, paskui mes visgi paaiškinome plačiau ir aš skaičiau savo prancūziškus vertimus.

Mes minėjome ir mitologiją, mūsų proprosenelių dėmesį gamtai ir tai, kad saulė yra labai svarbu. Ji, iš tikrųjų, yra kaip dievaitė. Saulė yra personažas Donelaičio poemoje, ji mus palieka, dingsta, vėl grįžta – juk tai taip gražu. Vėliau senosios graikų kalbos specialistė Christine Kossaifi skaitė apie Graikiją bei graikų mitologiją, ir integravo Donelaitį į savo paskaitą.

 

K. Donelaičio „Metų“ mįslės

 

Lietuviškais klausimais konsultavotės su lietuvių kolegomis specialistais. O spręsdama prancūziškąsias poemos mįsles, esate minėjusi, labai daug pati domėjotės istorija bei istoriniu kontekstu?

Taip, taip, istorija labai įdomi. Pavyzdžiui, klausimas, iš kur Donelaičio „Metuose“ atsirado šie prancūzai ir šveicarai. Dabar yra ginčas, bet aš esu įsitikinusi, kad šveicarai ir prancūzai atvyko į Prūsiją dėl to, kad tai buvo Liudviko XVI amžius. Prieš tai Henrikas VI leido prancūzams pasirinkti savo religiją – būti liuteronais ar katalikais. Ir staiga šita „Edit de Nantes“ sutartis (Nanto Ediktas, red. past.) buvo nubraukta ir prasidėjo karas prieš liuteronus. Iš tikrųjų, buvo daug kraujo, Saint Barthélemy (Šv. Baltramiejaus nakties, red. past) skerdynės – baisūs dalykai. Ir liuteronai pradėjo emigruoti į Šveicariją, kadangi šveicarai yra liuteronai. Bet Šveicarija neturėjo kviečių laukų ar tiek daug žemių, kad galėtų išmaitinti visus imigrantus. Greitai jie buvo pastumti į Vokietiją, Olandiją, Prūsiją ir Lietuvą.

Tačiau vienas istorikas labai prieštaravo šitai teorijai, todėl mes apačioje, paaiškinimuose parašėme: „Turbūt iš Prancūzijos po Nanto edikto panaikinimo.“ Kai vyks pristatymas, bus įdomi diskusija.

Per visą šį vertimą aš pajutau didelę atsakomybę. Pajutau, kad Lietuva yra ant mano peties ir į tai žiūri, todėl reikia gerai ir teisingai perteikti, kad visi suprastų. Atlikdama šį darbą patyriau dideles emocijas.

O kaip sekėsi parinkti prancūziškus atitikmenis sudėtingiems archaiškiems poemos žodžiams. Esate minėjusi, kad kai kuriems jų, pavyzdžiui žodžiui būras  atitikmens neradote?

Man buvo leista sukurti žodį. Aš palikau Les bours  – be raidės g, nes bourgs su g – yra miestelis. Pažiūrėsime, kaip reaguos Prancūzų akademija, ar jie integruos šį žodį. Man Alain Montandon leido, nes nebuvo kaip išversti, ir net aš nerašiau kursyvu.

Pasistengiau išrinkti žodžius, kurie jau egzistavo prancūzų kalboje K. Donelaičio laikais. Aš turėjo savo žodyną, kuris atitiko tą periodą ir žiūrėjau, kokios egzistavo prasmės. Pavyzdžiui, pramonė, žiemos pramonė, išverčiau industrie, nes tai ir reiškia „darbai“. Žodžio šlapjurgis mes neišvertėme, bet parašėme, ką tai reiškia – „šlapias Jurgis“.


550 stulpelis iš Žiemos rūpesčių:

Kad prancūzpalaikis, riebių varlių prisiėdęs,
O lietuvninks, žirnių bei lašinių prisivalgęs,
Kaip krikščionims reik, dosningo n’atmena Dievo,
Tai taip viens, kaip kits neverts, kad plutą nukąstų.

Mais si le Français, rassasié de grasses grenouilles
Et si le Lituanien, ayant son content de pois et lardons,
Ne se rappellent pas du Dieu généreux, comme doivent les chrétiens,
Ni l’un ni l’autre ne méritent une bouchée de pain.

P. Karolinai gražiausios eilutės iš Žiemos rūpesčių – 40 stulpelis:

Tikt dyvi žiūrėt, kaipo barzdoti pušynai
Su savo kuodais garbanotais visur pasirodo
Ir nei puderuoti ponačiai stov įsirėmę.

Quel prodige de voir les sapins de la forêt
Apparaître aux alentours avec barbes et perruques bouclées,
En rangs serrés, poudrés et fiers comme des seigneurs.


 

Poemos fragmentą mokykloje mes visi mokomės atmintinai, tačiau neprisimename jos prasmės, nesuvokiame kalbos grožio, nesuprantame sodrių posakių…

Man atrodo, kad reikėtų pagalvoti apie lengvesnę versiją, kad tikrai vaikai galėtų suprasti poemos subtilumą. Matau, kad mes viską turėjome išmokti atmintinai ir tame visiškai nėra džiaugsmo, atrodo, kad per prievartą, kad reikia. O ta visa poetika, užuojauta gyvūnams dingsta ir moksleiviai nesupranta. Pavyzdžiui, François Villon (Fransua Vijono), poeto iš viduramžių kalbos neįmanoma suprasti, jei ji nebūtų paprastinta. Prancūzijoje yra lengvesnės versijos prancūzų kalba, kad tu geriau suprastum. Genovaitė Dručkute ir Sigitas Geda išvertė jį į lietuvių kalbą.

Man yra truputį gaila, kad paskui žmonėms lieka blogas prisiminimas iš vaikystės, apie tai, kad reikėjo per prievartą išmokti. Kaip aš supratau, nelabai gerai yra pristatytas K. Donelaitis. Reikėtų tuo užsiimti.

 

 

Kalbėjosi Akvilė Muliuolytė

Kelionės į Prancūziją nuotraukos iš p. Karolinos Masiulytės-Paliulis asmeninio albumo

 

Leidykla „Classiques Garnier“ Kristijono Donelaičio poemą „Metai“ prancūzų kalba išleido viename leidinyje kartu su škotų XVIII-o amžiaus autoriaus Džeimso Tomsono (James Thompson) poema „The Seasons“.

Prancūziškas knygynas Vilniuje užsakė 30 šio leidinio egzempliorių.

 

 

© klasika-tradicijos.lt