Karolina Masiulytė-Paliulienė apie šiandienos knygnešius ir tiltus su Prancūzija

Karolina Masiulytė-Paliulienė. Nuotr. © Giedrės Ališauskaitės

Visuomenininkė Karolina Masiulytė-Paliulienė (pranc. Caroline Paliulis) gimė bei augo Paryžiuje ir buvo žinoma 9 dešimtmečio prancūzų televizijos aktorė. Tačiau moters svajonė buvo nuvykti į Lietuvą, į Panevėžį, kur vaidinti teatre ją kvietė pats Juozas Miltinis. To padaryti nepavyko dėl geležinės Sovietų Sąjungos uždangos – į Lietuvą p. Karolina su savo šeima atvyko gyventi tik atkūrus nepriklausomybę.

Ilgą laiką Paryžiuje gyvenusi Prancūzijos lietuvių bendruomenės bei žymių intelektualų apsuptyje, p. Karolina  iki šiol tęsia kultūrinių ryšių tarp mūsų šalies ir Prancūzijos palaikymą.

 

Nuotr. © Giedrės Ališauskaitės

Pirmuoju „tiltu“ tarp Lietuvos ir Prancūzijos p. Karolina įvardija vieną iš pirmųjų Vilniaus knygų mugių, kurioje ji dalyvavo kartu su prancūzų leidykla „Languedoc-Roussillon„.

Ne be priežasties buvusios televizijos aktorės genuose užkoduota meilė knygoms – ji yra žymaus Lietuvos knygnešio Juozo Masiulio anūkė. Panevėžyje yra išlikęs jos senelio dar 1905 metais įkurtas lietuviškas knygynas – seniausias išlikęs Lietuvoje, kurį  moters šeimai pavyko susigrąžinti.

Dalyvaudama vienoje iš pirmųjų Vilniaus knygų mugių, visuomenės veikėja gerai prisimena ilgas eiles prie kasų spengiant vasario šalčiui bei žmones, godžiai vartančius tuomet dar neregėtus spalvotus albumus, atvežtus iš Prancūzijos.

Pasak Karolinos, knygų spauda bei platinimas ir šiandien susiduria su nemažais iššūkiais ir, beveik, kaip prieš 100 metų, joms yra reikalingi „knygnešiai“.

 

 

 

 

Šiandienos knygnešiai

 

P. Karolina, Lietuvoje Jūs gyvenate nuo 1994-ųjų metų, esate vadinama „tiltu“ tarp mūsų šalies ir Prancūzijos.

Kokiais tiltais Jūs jungiate Lietuvą su Prancūzija?

 

Nuotr. © Giedrės Ališauskaitės

Visada kažkas vyksta su Prancūzija. Pirmiausiai, aišku, literatūros vertimai. Taip pat ir per Lietuvos-Prancūzijos asociaciją (p. Karolina yra asociacijos prezidentė – red. past.), reikia padėti žmonėms, kurie nori važiuoti į Prancūziją. Per teatrą – jau 10 metų aš esu frankofoniško teatro trupės „KOMSA“ spektaklių režisierė.

Iš tėvelio paveldėjau J. Masiulio knygyną Panevėžyje ir nuo pat pradžių supratau, kad yra noras skaityti prancūziškai, atvežiau knygų iš Prancūzijos. 1990 metais paprašiau įkurti knygyną ir dabartinio Prancūzų instituto Vilniuje apačioje, per knygų mugę pakviečiau daug leidėjų – tai buvo pirmas etapas, pirmasis tiltas.

„Iš tėvelio paveldėjau J. Masiulio knygyną Panevėžyje ir nuo pat pradžių supratau, kad yra noras skaityti prancūziškai, atvežiau knygų iš Prancūzijos.“

 

Prancūzų leidėjai atvažiavo su savo leidiniais, susipažino su leidyklomis, prasidėjo pirmieji vertimai, pirmieji autoriai, kurie sutiko atvažiuoti. Mačiau visą tą pradžią ir buvo labai įdomu.

Dabar Aidas Žandarys„Žaros“ leidyklos perėmė Prancūziško knygyno veiklą. Lieka J. Masiulio knygynas Panevėžyje, kur aš reguliariai, kas savaitę važiuoju, pristatome knygas.

 

Juozo Masiulio, Jūsų senelio ir žymaus knygnešio, knygynas Panevėžyje yra seniausias vis dar veikiantis lietuviškas knygynas Lietuvoje. Jį išsaugoti buvo Jūsų tėčio Jono Masiulio noras.

 

Išsaugoti pavyko, tačiau kaip išlaikyti knygyną šiandienos konkurencijos sąlygomis?

 

J. Masiulio knygynas tarpukariu. Nuotr. iš Karolinos Masiulytės-Paliulienės archyvo

Sunku. Su J. Masiulio knygynu susiję mistiniai dalykai – jis yra nerealiai apsaugotas, nes turėjo jau seniai nebeegzistuoti. Sovietmečiu du kartus buvo pradėtas naikinimas, knygyną turėjo pakeisti į kultūros centrą, buvo projektas, bet paskutinę minutę nepavyko.

Sovietmečiu, kada knygynas nebebuvo privatus, sena mano senelio darbuotoja sugebėjo tapti vedėja. Ji buvo dovana iš dangaus, nes buvo labai religinga ir pasakė personalui neparduoti jokių ateizmo knygų.

Tokias knygas buvo privaloma priimti, ir vedėja priimdavo savo atlyginimo sąskaita. Ji užsisakydavo ir daugiau tų Lenino, Marksizmo knygų, partijos suvažiavimų užrašų, o paskui su zakristijonu iš Katedros veždavo priduoti kaip makulatūrą. Nežinau, kaip ji išsisuko, bet gavo Lenino medalį, kaip geriausia Panevėžio pardavėja (Juokiasi). Esu girdėjusi, kad panevėžiečiams J. Masiulio knygynas buvo šventa vieta, ir jie puikiai žinojo, kad jis turi išlikti.

„Esu girdėjusi, kad panevėžiečiams J. Masiulio knygynas buvo šventa vieta ir jie puikiai žinojo, kad jis turi išlikti.“

 

J. Masiulio knygynas Panevėžyje šiandien – seniausias išlikęs veikiantis knygynas Lietuvoje. Nuotr. klasika-tradicijos.lt

Ne paslaptis, kad visi knygynai dabar turi prekiauti ir kitais dalykais – žvakėmis ar kavos puodeliais. Tokia yra realybė. Bet mes parduodame knygas, vežame jas iš Vilniaus. Mūsų knygynas turi gauti visą pilną asortimentą ir priimti mažasias leidyklas, ko nedaro didieji knygynai.

Mažosios leidyklos šiandien yra kaip knygnešiai. Privačių knygynų taip pat nebelieka, nes viską „suvalgė“ dideli tinklai ir, aišku, internetinė prekyba. Mes taip pat skatiname ir vietinius autorius – rašančius panevėžiečius.

 

Pastarieji keleri metai Jums buvo ypatingi – gavote keletą garbingų apdovanojimų, tarp jų ir Prancūzijos garbės legiono ordiną bei ordino  „Už nuopelnus Lietuvai“ riterio kryžių.

 

Kokią veiklą labiausiai Jums įprasmina šie apdovanojimai?

 

Turbūt pirmoje eilėje knygas. Kai aš pirmą kartą su prancūzų leidėjais iš „Languedoc-Roussillon“ leidyklos atvežiau albumus į Vilniaus knygų mugę, buvo minus 18 laipsnių, sniegas, šaltis, o prie Litexpo parodų rūmų kasų stovėjo 200 metrų ilgio eilė. Prancūzai buvo abstulbę. Mugėje žmonės negalėjo atsitraukti nuo knygų, spalvoti albumai buvo dovanojami.

Tai buvo pati pradžia po nepriklausomybės atkūrimo, pirmieji momentai, išeinant iš „tamsybės“, kuriuos aš mačiau Lietuvoje. O paskui viskas pradėjo keistis taip greitai.

 

Šeštojo – devintojo dešimtmečių Paryžiuje

 

Jūsų mama gimė Paryžiuje ir, susipažinusi su Jūsų tėčiu, grįžo Lietuvą. Tačiau per Antrąjį pasaulinį karą jie buvo priversti vėl emigruoti. Pasakojote, kad po karo ten jiems buvo sunku integruotis dėl nedarbo ir skurdo.

 

Kokie Jūsų prisiminimai iš vaikystės ir jaunystės Paryžiaus – šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose?

 

Paradoksas, kad mes gyvenome labai gražiame kvartale, kuris vadinasi Passy. Jis yra 16-oje apygardoje (pranc. arrondissement), netoli Eifelio bokšto. Mūsų laikais visame kvartale buvo labai jauki atmosfera, parduotuvėlės, kepyklos, pieno produktų krautuvės, vaistinėlės. Nebuvo dar didelio prekybos centro, visi vienas kitą pažinojo. Pastatai tada dar buvo šildomi anglimi ir gatvėse būdavo dideli kalnai anglių. Mes matydavome, kaip žmonės, juodi juodi, kasdien atveždavo tas anglis per rūsį apačioje.

„Mano dėdė Eduardas Turauskas norėjo, kad eitume į labai geras mokyklas. Dėka jo aš turėjau stipendiją < … >

 

Nežinau, kaip jis sugebėjo tai padaryti, nes mes buvome labai vargingi.“

 

Nuotr. © Giedrės Ališauskaitės

 

Mano dėdė Eduardas Turauskas (žinomas Lietuvos diplomatas – red. past.) norėjo, kad eitume į labai geras mokyklas. Dėka jo aš turėjau stipendiją ir lankiau vieną katalikų mokyklą su labai sustiprintomis studijomis. Nežinau, kaip jis sugebėjo tai padaryti, nes mes buvome labai vargingi. Atsimenu, kad mano brolis studijavo mediciną ir ilgai negalėjo nusipirkti knygos. Bibliotekoje jis kopijavo knygas per naktis. Vakarais jis taisydavo savo batus plaktuku, nes tai buvo vieninteliai jo batai. Toks buvo kasdieninis gyvenimas. Niekas neverkė.

 

Paryžiuje gyvenote vargingai,  tačiau, minėjote, kad buvote apsupti lietuvių bendruomenės, tarp kurių buvo ir intelektualų, kultūros veikėjų, menininkų…

 

Tikrai, per lietuvių bendruomenę lietuviai vieni kitus palaikė. Susiburdavo visi – Stasys ir Ona Bačkiai, Žibuntas Mikšys, Antanas Mončys su žmona, Vytautas Kasiulis ateidavo į namus.

Kartu su Kristupu Mončiumi 1986 m. Paryžiuje parengtas spektaklis „Aušros vartai“ apie disidentę Nijolę Sadūnaitę. Nuotr. iš Karolinos Masiulytės-Paliulienės archyvo.

Buvo legionierių, grįžusių iš karo Indokinijoje. Tai buvo lietuviai, kurie negalėjo grįžti į Lietuvą ir, kadangi nežinojo kaip gyventi, jie sutiko kariauti už Prancūziją Indokinijoje. Ir mano tėvelis, kaip buvęs legionierius per karą, kartu su ponia Ona Bačkiene padėjo, kad lietuvybė išsilaikytų ir Indokinijoje.

Mano tėvelis po karo ilgai nesurado darbo. Vieną kartą pavyko tapti laikinu direktoriumi  įmonėje, kurioje gamindavo minkštus žaislus, įdarbino ir kitus lietuvius, tokius, kaip Pranas Gailius. Bet įmonė bankrutavo, nes prasidėjo žaislų ir lėlių iš plastiko bumas. Paskui 1955 metais tevėlis surado žurnalisto darbą BBC, Anglijoje ir aš jo jau nemačiau 7 metus.

„Kada pradėjau ruošti spektaklį apie Nijolę Sadūnaitę man labai padėjo Ugnė Karvelis <…>

 

<…>  ir Pranas Gailius reguliariai klausdavo, kaip sekasi projektas, nuimdavo abejones… „

 

Vaikystėje aš dažnai matydavau Praną Gailių. Jis kartu su Antanu Mončiu aplankydavo Vytautą Kasiulį.

Kada pradėjau ruošti spektaklį apie Nijolę Sadūnaitę (tai vyko 1986 metais – red. past.) man labai padėjo Ugnė Karvelis, bet ir Pranas Gailius reguliariai klausdavo, kaip sekasi projektas, nuimdavo abejones man ir Kristupui Mončiui (spektaklio partneriui, skulptoriaus Antano Mončio sūnui – red. past.).

Pranas Gailius buvo žmogus su aistra, kalbėdavo greitai, įtikindavo… Jis tada man perdavė pasitikėjimą ir stiprybę. Sakydavo: „Reikia būtinai statyti spektaklį, kad žmonės žinotų, kas vyksta Lietuvoje.“ Jis buvo aktyvus, labai gyvas žmogus, tapydavo greitai, tarsi žemės energija būtų vulkaniškai išėjusi iš jo.

 

Kokiomis aplinkybėmis Jums teko pažinti žymiąją Lietuvos valstybės veikėją, UNESCO komisarę Ugnę Karvelis, taip pat gyvenusią Paryžiuje?

 

Susipažinome su ja vėliau, beveik jau Sąjūdžio laikais – 1986-aisiai, kaip tik per mano vyro Arūno Paliulio organizuotą parodą. Tų metų žiemą medikai lietuviai iš Amerikos važiavo slidinėti į Šveicariją per Paryžių. Mano vyras turėjo erdvų butą Paryžiuje ir ta proga jame organizavo Antano Mončio, Prano Gailiaus ir, jei neklystu, Žibunto Mikšio parodą. Joje netikėtai ir susipažinau su Ugne Karvelis..

Ugnė buvo „Éditions Gallimard“ leidyklos Pietų Amerikos literatūros skyriaus vadovė – rašytojų, tokių Gabriel García Márquez ar Julio Cortázar. Jie, aišku, visi buvo komunistai, tačiau čia ne tas pats komunizmas, kaip Stalino. Tai švelnus socializmas, ir todėl ji buvo lietuvių bendruomenės šiek tiek atstumta. Reikia suprasti tą atmosferą po karo, dalis bendruomenės nenorėjo jokių ryšių, jokių  kompromisų su tuometine komunistų Lietuvą – aš tą pajutau labai ryškiai.

Nuotr. © Giedrės Ališauskaitės

Susipažinusios su Ugne, tuoj pat pradėjome labai gražiai bendrauti. Ji puikiai kalbėjo ispanų kalba, integravo mane į savo žmonių ratą. Jos namai visada buvo pilni meksikiečių, argentiniečių, buvo super įdomi atsmosfera. Vėliau ji pradėjo labai domėtis Sąjūdžiu ir, pajutusi, kad gali būti veikėja, atidavė visas jėgas, kad padėtų Lietuvai.

Tuo pačiu laiku  kartu su Kristupu Mončiu aš ir pradėjau statyti spektaklį apie Nijolę Sadūnaitę ir Ugnė man labai padėjo. Ji buvo toli nuo bažnyčios, tačiau vis tiek pasakė, kad tai, ką mes darome bus medžiaga apie tą laikotarpį ir reikia filmuoti, kad išliktų. Bendravome su Ugne ir paskui, kai ji tapo UNESCO komisare, visada palaikydavome ryšius.

 

Paryžiuje Jums pavyko tapti žinoma aktore – net septynerius metus vaidinote jumoristinėje televizijos laidoje, žmonės Jus atpažindavo gatvėje. Ar tai buvo Jūsų vaikystės svajonės išsipildymas?

 

Noras vaidinti yra mano genuose, nes mano šeimoje visada kažkas buvo susijęs su teatru. Prie Eifelio bokšto, kur mes gyvenome, buvo didelis teatras „Théâtre National Populaire“ (liet. „Nacionalinis laiudies teatras“), tai reiškia – „Teatras visiems“. Jį įkūrė Juozo Miltinio draugas Jean Vilar (Žanas Vilaras), su kuriuo jis studijavo Charles Dullin dramos mokykloje. Iki tol teatras buvo tiktai elitui, bilietas kainavo šimtus frankų.

Nuotr. iš Karolinos Masiulytės – Paliulienės archyvo

Jean Vilar sukūrė tokį teatrą, į kurį visiems buvo prieinamos kainos. Per gimtadienį, kai man sukako trylika metų, brolis nusivedė mane ten pažiūrėti spektaklio. Rodė „Makbetą“ ir iki dabar matau tuos vaizdus: daug žmonių, karas, magija. Nuo tos dienos man buvo aišku, kad aš noriu būti su jais.

Kai man sukako 16 metų ir pradėjau galvoti apie aktorystę, mano močiutė parašė J. Miltiniui, kad Karolina nori tapti aktore. O jis atraše labai paprastai: „Tegul eina ten, kur aš buvau – į Charles Dullin mokyklą.“ Aš tą ir padariau.

„Kai man sukako 16 metų ir pradėjau galvoti apie aktorystę, mano močiutė parašė J. Miltiniui, kad Karolina nori tapti aktore.

 

O jis atrašė labai paprastai: „Tegul eina ten, kur aš buvau – į Charles Dullin mokyklą.““

 

Tada ten dar buvo žmonių kurie puikia pažinojo J. Miltinį. Neseniai J. Miltinio fonde atradau laiškus, kurių niekas neskaitė ir kuriuose Charles Dullin mokyklos direktorius rašė Miltiniui, kad „atėjo tavo Karolina“. Neblogai… po tiek metų tai skaityti. (Juokiasi). Charles Dullin mokykloje buvau solidžiai „formuota“ ir stojau į „Valstybinę Visų Teatro Menų mokyką“ – „Ecole Nationale des Arts et techniques du Théâtre“.

 

Nuotr. © Giedrės Ališauskaitės

Vėliau, kai įgijote aktorinį išsilavinimą bei tapote profesionalia aktore, Juozas Miltinis kvietė Jus vaidinti ir Lietuvoje?

 

Taip, jis kvietė, bet nepavyko. J. Miltinis man siūlė vaidinti Jacqueline du „Chandelier“ d’Alfred Musset (liet.: Žakliną iš Alfredo Miusė pjesės „Žvakidė“), sakė, kad vaidinsiu prancūziškai, o jo aktoriai man atsakys lietuviškai. Įsivaizduokite, jeigu būtų pavykę, kokia būtų buvusi inovacija.

Jis galvojo, kad aš galėsiu labai lengvai atvažiuoti į Lietuvą traukiniu, bet tai buvo neįmanoma.

„Miltinis man siūlė vaidinti Jacqueline du „Chandelier“ d’Alfred Musset (Žakliną iš Alfredo Miusė pjesės „Žvakidė“).

Sakė, kad vaidinsiu prancūziškai, o jo aktoriai man atsakys lietuviškai.

 

Įsivaizduokite, jeigu būtų pavykę…“

Aš negavau jokių leidimų. Bandžiau visomis jėgomis, prašiau, kad būtų mainai – vienas aktorius iš Prancūzijos, t.y. aš, atvažiuočiau pas J. Miltinį į Lietuvą, o vienas lietuvis iš Lietuvos – į Prancūziją. Bet tas, kas sprendė ten „viršuje“, neleido. Mano likimas būtų buvęs visiškai kitoks, bet reikėjo laukti dar 15 metų.

 

 

Nuotr. © Giedrės Ališauskaitės

2018 metų pavasarį, gavusi Gabrielės Petkevičaitės Bitės medalį „Tarnaukite Lietuvai“, pasakėte labai gražius žodžius, kad: „mūsu šalis turi atsistoti ant kojų, o mes turime jai padėti.“

 

Kaip kiekvienas iš mūsų galime prisidėti ir padėti savo šaliai?

 

Aš manau, reikia, kad kiekvienas lietuvis įvertintų labiau save, tikėtų, kad gali kažką pakeisti. Lietuviai turi vertybių, kurios dingsta Europoje, tokių, kaip šeimos garbė, pagarba mirusiems, tas taupumas, kuklumas. Aš manau šios vertybės yra labai svarbios.

„Lietuviai turi vertybių, kurios dingsta Europoje, tokių, kaip šeimos garbė, pagarba mirusiems, tas taupumas, kuklumas…“

 

Kartais lietuviai susikuklina ir per daug. Jeigu nebijotų įgyvendinti savo minčių, tikrai pasiektų daugiau.

Rekomenduočiau pasitikėti savimi, nebijoti paklausti ir reikalauti.


 

 

Kalbėjosi Akvilė Muliuolytė

Fotografavo Giedrė Ališauskaitė

Maketavo Jurga Legotaitė

 

APLANKYKITE:

Seniausią išlikusi lietuvišką knygyną Lietuvoje – Panevėžyje: www.masiuliai.com

 

Rėmėjai:





 

 

© klasika-tradicijos.lt

image_print