Paryžiaus menininkai: XX a. pradžios Montparnasas

Kavine La Rotonde

XX amžiaus pradžios kosmopolitiškasis Paryžius – tuometinė pasaulio meno sostinė. Atviras visų šalių ir tautybių žmonėms, su laisvu bohemišku gyvenimu, meno akademijomis, muziejais bei ekspozicijų salonais, Paryžius sutraukė ir užaugino daug pasaulyje žymių menininkų.

Didžiąją dalį Paryžiaus menininkų  sudarė dailininkai imigrantai, atvykę ne tik iš įvairių Europos šalių, bet ir iš Japonijos ar net Lotynų Amerikos. Šių dailininkų kurtų avangardinio meno išraiškos formų visuma ir charakteris, persisėmęs jų prigimtine kultūra bei Paryžiaus laisvės atmosfera, 1925 metais bus pavadinti „Paryžiaus mokykla“. Tuo pat metu, šalia bohemiškojo gyvenimo Paryžiuje klestėjo „Gražioji epocha“ (pranc. La Belle époque), su opera ir teatrais, gęstančio Art nouveau stiliaus restoranais, garsiomis kurtizanėmis, aukštosios mados namais ir prabangos parduotuvėmis. Tačiau tai – aristokratų ir turtingųjų buržua Paryžius. Menininkų, dažnai neturtingų imigrantų, Paryžius buvo kuklesnis, su skurdžiomis atelje, pigiais kabaretais ir pigių pietų kavinėmis Montmartro ir Montparnasso kvartaluose.

 Iš Montmartro į Montparnasą

Paryžiaus menininką dažnai siejame su Montmartro kvartalu, tokiu, koks jis buvo XIX amžiaus pabaigoje Renuar’o, Dega, Tulouse-Lautrec’o laikais. Tačiau XX amžiaus pradžioje, nors vis dar daug menininkų kūrėsi Montmartre, jis keitėsi, o Paryžiaus menininkų – avangardistų susibūrimo centras kūrėsi Montparnaso kvartale, kairiajame Senos upės krante. 1904 metais įsikūręs Montmartre, garsiajame Le Bateau Lavoir pastate, Picasso, kaip ir kiti ten gyvenantys bendraminčiai bei bičiuliai neretai traukdavo į Montparnasą. Menininkų bendruomenės dažnai rinkdavosi kavinėje La Closerie des Lilas – seniausioje Montparnasso menininkų susirinkimo vietoje, atidarytoje dar 1847 metais. Pirmiausia tai buvo literatų, ypač poetų simbolistų kavinė, kurioje būdavo organizuojami poezijos vakarai. Tačiau čia buvo galima pamatyti ir nemažai dailininkų. Kvartalo naujokams ši kavinė buvo pirmoji vieta pradėti pažintį su Montparnasso menininkų pasauliu. Po pirmojo pasaulinio karo dalis dailininkų pasitrauks ir kavinė ištuštės, užleisdama vietą La Rotonde, įkurtai 1911 metais.

3

Apie 1910 metus dauguma menininkų avangardistų jau kurdavosi Montparnase, prisijungdami prie jame gyvenančių artistų. Čia jau gyveno vokiečių, skandinavų, amerikiečių bendruomenės, pradėjo kurtis iš rytų Europos atvykdavę žydų kilmės menininkai. Viename žymiausių menininkų miestelių – Avilyje (pranc. La Ruche) – gyveno visa atvykusių iš rytų Europos šalių menininkų „puokštė“: Chagall’as, Zadkine’as, Archipenko, Lipchitz’as, Kikoine’as, Krémègne’as, Indenbaum’as, Soutine’as… Kai kurių jų – Kikoine’o, Soutine’o ir Krémègne’o – keliai buvo susikirtę ir Vilniuje, tuometinėje Vilniaus piešimo mokykloje. Iki 1915 metų La Ruche tapo tikrais kultūros namais – tokiais, kokius juos svajojo sukurti šių namų įkūrėjas bei savininkas – tuo metu žinomas skulptorius Alfred Boucher. Jis perpirko keleto 1990 metų pasaulinės parodos paviljonų liekanas, tarp jų Gustavo Eifelio firmos projektuotą vyno paviljono kostrukciją – aštuoniakampę rotondą. Iš šios konstrukcijos buvo sudarytas pagrindinio Avilio pastato karkasas. Viso 1902 metais atidaryto Avilio miestelio pastatuose buvo 140 ateljė dailininkams ir skulptoriams. Alfred Boucher svajonė čia įkurti menų ir kultūros cetrą išipildė iš dalies – svajonė buvo sugriauta prasidėjusio karo. Šiandien Avilys yra išsaugotas, renovuotas, čia įrengtose ateljė gyvena bei kuria nauji menininkai.4

Montparnase kūrėsi ir kiti menininkų miesteliai. Vienas žymesnių be Avilio buvo Cité Falguière. Jame gyveno 1909 metais iš Montmartro atsikėlęs Modigliani, karo metu – Soutine’as bei japonų menininkas Foujita.

Sėkmės sulaukę ir finansiškai sutvirtėję menininkai galėjo gyventi patogiau – atsikėlęs iš Montmartro Picasso iš pradžių apsistojo bulvare Boulevard Raspail, o vėliau tuo metu itin moderniame pastate su liftu – Rue Victor-Schoelcher gatvėje. Rue Bonapart gatvėjė įsikūrė Picasso draugas – fovistas Derain’as. Rue de Vaugirard gatvėje žymausias fovizmo atstovas Matisse’as turėjo savo ateljė, tačiau su šeima gyveno patogiuose apartamentuose Montparnaso bulvare.

Vokiečių ir Skandinavų intelektualų susitikimai vykdavo kitoje garsioje Montparnaso kavinėje – Le Dome, įkurtoje 1898 metais Montparnaso ir Raspail bulvarų sankryžoje. Kitoje gatvės pusėje 1911 metais atidarius La Rotonde kavinę ši sankryža tapo centrine Montparnaso vieta, kur susitikdavo ir įdėjomis apsikeisdavo „Paryžiaus mokyklos meninkai“. Šiandien – tai Pablo- Picasso aikštė. Gatvėse aplink šią sankryžą – Rue de la Grand-Chaumière, Rue Delambre, Rue Bréa –  suskubo atsidaryti dailės reikmenų parduotuvėlės bei pirmosios Montparnaso galerijos.

Modernaus meno rėmėjų salonai

Meninkai dirbdavo savo ateljė, o jų keliai susikirsdavo ne tik kavinėse, bet ir jų rėmėjų namuose – salonuose. Vienus žinomiausių to meto avangardistų rėmėjų – amerikiečius Leo, Gertrūdą ir Michael Stein’us buvo galima pavadinti avantiūristais. Nuo 1903 metų apsistoję Paryžiuje ir pradėję pirkti post-impresionistų – Cezanne’o, Gauguin’o, Renoir’o, Toulouse-Lautrec’o – darbus, jie atrado ir menininkus avangardistus – ankstyvuosius, dar savęs ieškančio Picasso darbus pas Clovis Sagot, vieną pirmųjų jo paveikslų pirklių, o Matisse’ą – 1905 metų Rudens salono ekspozicijoje, kuomet kilusio skandalo metu Matisse’as bei jo bendraminčiai buvo pavadinti „laukiniais žvėrimis“ – fovistais (pranc. Les Fauves). Nuolatiniai dailininkų, rašytojų, poetų bei kolekcionierių susitikimai vykdavo Gertrūdos Stein namuose adresu 27 rue de Fleurus, paverstuose į ekspozicijų saloną. Šia buvo kabinami ir demonstruojami šiandien milijonais vertinami Picasso, Matisse’o, Cezanne’o bei kitų menininkų darbai, taip pat ankstyvieji ezkizai. Iki pirmojo pasaulinio karo Stein’ai sukaupė didžiulę tuo metu visuomenėje nesuprastų menininkų kolekciją. Prisidėję prie jų išgarsėjimo, po pirmojo pasaulinio karo itin išaugus kainai, naujų darbų įpirkti dažnai nebegalėdavo.

Pirmasis pasaulinis karas nutrauks šurmuliuojantį Montparnasso menininkų gyvenimą bei ištuštins kavines. Kai kurie menininkai išeis į frontą, meno darbų kolekcijos bus išbarstomos, išparduodamos paskubomis ar net konfiskuojamos. Tačiau po karo Montparnasas atsigaus dar griausmingesnis nei iki tol: 1920-29-ieji bus pavadinti „beprotiškaisiais metais“ (pranc. Les Années folles).

 
 Ps_2

 

©klasika-tradicijos.lt

image_print