Grasas Prancūzijoje : parfumerių žinios – žmonijos paveldo dalis

Praėjusių metų pabaigoje jaukaus Pietų Prancūzijos miestelio Graso parfumerių žinios bei per šimtmečius įgyta kvepalų kūrimo išmonė buvo įtraukti į UNESCO žmonijos nematerialaus paveldo sąrašą. XXI amžiaus pradžioje natūralios parfumerijos gamyba Grase yra itin sumažėjusi, miestelio apylinkių peizaže gėlių laukų pasigenda ir vietiniai gyventojai ir turistai. Tačiau niekur nedingo žinios ir įgūdžiai – tai, ką prancūzai vadina „savoir-faire“, o jaunoji Graso gamintojų karta, senų šeimyninių verslų paveldėtojai šiandien kovoja už tai, kad sugrąžintų savajam regionui ankstesnįjį žavesį…

 

XX amžiaus 7 dešimtmetyje didelės tarptautinės kompanijos supirko Grase (Grasse) esančias gamyklas bei pradėjo siūlyti pasauliui vis daugiau sintetinių aromatų – platesnės kvapų paletės ir žemos kainos. Tai lėmė sėkmę, tačiau natūralių produktų gamybos sunykimo sąskaita.

1970-80-aisiais Grase prasidėjęs statybų vystymas sunaikino ir didžiumą žemės ūkio paskirties žemių. Jazminų kultyvavimas persikėlė į Egiptą, į Nilo deltą, o po to ir į Pietų Indiją. Damaskinė rožė (Rosa Damascena) dabar auginama Turkijoje ir Bulgarijoje. Apelsinmedžiai persikėlė į Tunisą, o tuberozos – į Indiją. Žibuoklės iš dalies liko Graso regione ir Tourettes-sur-Loup miestelyje, tačiau susiduria su didele egiptietiška konkurencija. Mimozos Graso regione auginamos nežiūrint jų gausių skynimų Maroke ir Indijoje.

Dėka partnerių – Chanel mados namų ir Mul šeimos (jazminų garsiesiems Chanel No 5 kvepalams augintojos Pégomas gyvenvietėje) Graso peizaže iš dalies vis dar egzistuoja nuo istorinio parfumerių miestelio neatsiejamos Šimtalapės Rožės (Rosa Centifolia) kultūra.

 

Iš Graso į Mouans-Sartoux

 

Dėl ekonominių priežasčių, susijusių su žmonių rankų darbo kaštais ir globalizacijos procesais, kvapiųjų augalų auginimas gamybai Graso teritorijoje beveik išnyko. Todėl Muan Sartu (Mouans-Sartoux) miestelyje, pusiaukelėje tarp Graso ir Kanų, buvo įkurtas didžiulis sodų ir šiltnamių ansamblis, 2010 pavadintas Tarptautinio parfumerijos muziejaus sodais (Jardins du Musée Iinternational de la Parfumerie). Šio muziejaus tikslas yra atkurtuose kvapiųjų augalų soduose išlaikyti Graso regiono tradicijas bei saugoti žinias, įrašytas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Lankytojams iš viso pasaulio siekiama atskleisti, kas yra kvapiųjų augalų kultūrų kultivavimas atvirame lauke – toks, koks jis buvo praktikuojamas Grase. Keliuose sklypuose muziejus augina parfumeriją simbolizuojančias gėles – rožes (Rose de mai), jazminus, levandas, narcizus, tuberozas. Šiame sode praktikuojama biologinė daržininkystė bei skatinama biologinė įvairovė. Todėl čia gausu paukščių, drugių bei kitų vabzdžių, o taip pat roplių.

Į botanikos sodą pretenduojančio muziejaus gyvose lauko ekspozicijose siūlomi ir išsamūs olfaktoriniai maršrutai, kurių metu galima pažinti kvapiuosius augalus bei jų skleidžiamus aromatus. Bendradarbiaujant l’Occitane fondui, Nicos Chemijos institutui bei Žydrosios Pakrantės Universitetui (Université Cote d’Azur) muziejaus soduose atliekami ir pamirštų kvapiųjų augalų, paslaptingai išnykusių istorijos eigoje, tyrimai.

Garsus Tarptautinis parfumerijos muziejus (Musée International de Parfum), su kuriuo siejasi Muan Sartu miestelyje esantys sodai, buvo įsteigtas 1989 metais Grase.


 





 

 

Graso parfumerių istorija

 

Nuo pat XVI amžiaus Pietų Prancūzijos mieste Grase karta iš kartos buvo perduodamos kvepalų gamybos žinios bei patirtys. Pirmieji kvapiųjų medžiagų kūrėjai – tai odų raugintojai, kurie savo išdirbtas odas balzamuodavo bei įkvėpindavo vietoje gaminamomis kvapiosiomis esencijomis bei aliejais.

Tokiu būdu odų raugintojai pamažu tapo parfumeriais bei pradėjo užsiimti išvien tik  kvapiųjų augalų auginimu bei kvepalų gamyba.

Pirmieji kvapieji augalai Grase pradėti auginti XVI amžiuje – tai laukinis apelsinmedis, atkeliavęs iš Italijos Rivjeros, bei vietinė garsioji Provanso levanda, o taip pat mirta ir mastikinė pistacija (Pistacia lentiscus).

Tačiau nuo XVII a. pagrindiniais regiono augalais tampa jazminas, rožė ir tuberoza. Iš Indijos atkeliavęs jazminas, Graso apylinkėse atsirado apie 1650 metus.

Tuo pat metu čia pradėta kultivuoti ir Šimtalapė rožė (Rosa Centifolia) – mažesnė, bet žymiai kvapnesnė už įprastą rožę.

Tuberoza, atgabenta iš Italijos, Graso regione pridaiginta apie 1670-uosius.

Dar Napoleono I-ojo laikais, XIX a. pradžioje, Graso apylinkių žemės sklypuose valstiečiai augino alyvmedžius. Tačiau, suklestėjus parfumerijos gamybai, alyvmedžiai turėjo užleisti vietą kvapiesiems augalams.

Karvių auginimas greta žemės tręšimui teikė mėšlą, kuris ilgainiui taip pat tapo komercine preke.

Iš XX a. pradžioje Grase kasmet apdirbtų tūkstančių tonų gėlių, 2000-aisiais buvo likę tik dešimtys tonų, apdirbamų 40 hektarų plote. Tai – jazminai, rožės, tuberozos, žibuoklės ir mimozos.

 
 
 

 

Musées de Grasse ir  Les Jardins du MIP informacija, www.museesdegrasse.com
 
 
 

© klasika-tradicijos.lt