Sapiegų rūmai ir jų barokas

1.2 Sapiegu rumu barokasIšskirtiniai, prabangūs ketinusio pretenduoti į karaliaus karūną Kazimiero Jono Sapiegos rūmai Vilniaus Antakalnyje pagal pirminę viziją buvo naudojami vos dešimtmetį, o likusius tris šimtus metų ne kartą restauruoti, rekonstruoti ir galiausiai beveik sunaikinti. Šiandien profesionalūs architektai ir restauratoriai renka rūmų interjero „dėlionę“ iš menkiausių detalių ir užuominų, milimetrais lopo freskų likučius, kad kada nors tai padėtų bent numanyti, kokie buvo rūmai prieš juos suniokojant. Pamėginkime ir mes įsivaizduoti, kaip rūmai galėjo atrodyti tik pastatyti – XVII amžiaus pabaigoje, baroko brandos laikotarpiu.

Turtingiausias ir galingiausias to meto Lietuvos Didžiosios Kuigaikštystės didikas Kazimieras Jonas Sapiega reprezentacinius rūmus statydinosi 1689-1692 metais. Tuo pat metu kaiminystėje jau stovėjo Mykolo Kazimiero Paco funduota Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčia, o Antakalnio priemiesčio pradžioje iškilo nemažiau prabangūs Sluškų rūmai. Šiuo laikotarpiu Europos katalikų bažnyčios viliojo tikinčiųjų mases turtinga ir emocinga architektūros ir meno kalba, o aristokratai savo rūmuose stengėsi kopijuoti Liudviko XIV Versalio „scenografiją“. Europoje klestėjo brandžiojo baroka epocha.

K.J. Sapiegos rūmai Antakalnyje, kaip ir nemažai kitų rūmų, kuriuos statėsi Europos didikai, nebuvo skirti jaukiai gyventi. Jie buvo skirti savo kilmingo luomo ir giminės įvaizdžiui bei reprezentacijai, padėčiai visuomenėje įtvirtinti. Tačiau net galingojo oligarcho K.J. Sapiegos barokiniai užmojai buvo didesni už trapų žmogaus gyvenimą permainingu ir neramiu laikotarpiu – rūmai niekada nebuvo iki galo užbaigti ir beveik neatliko savo pirminės paskirties.

K. J. Sapiega Vilniuje turėjo kitus rūmus – Dominikonų gatvėje, ir Antakalnio rūmai buvo statomi tik kaip prabangi vasaros rezidencija, turinti itališkos vilos bruožų, itin atvira ir nelabai tinkanti vietos klimatui, tačiau dėl to tik dar labiau sustiprinanti įspūdį apie žmogų, galintį leisti sau tokią nerūpestingą prabangą.

Baroko kontrastai ansamblyje: prabanga ir pamaldumas, karas ir malonumai

Rūmai ne tik turėjo reprezentuoti didžią giminę ir luomą – jie buvo neatsiejami nuo didiko kaip menų ir religijos mecenato įvaizdžio. Todėl K. J. Sapiega ne tik statėsi sau vasaros rezidenciją, bet ir įkomponavo ją į vieningą ansamblį su ameniškai į LDK pasikviestų trinitorių vienuolių vienuolynu bei bažnyčia. Demonstruodamas gilų tikėjimą K. J. Sapiega dosniai rėmė ir visus kitus Vilniaus vienuolynus, fundavo Dž. Pietro Perčio lipdybą ir Michelangelo Pallonio freskas Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje, pavaizduodamas save vienos iš freskų pirmajame plane.

K.J. Sapiegos rūmai neatsiejami ir nuo priešais plytinčio parko. Įženkime į jį pro pirmuosius triumfo arkos formos vartus, stovinčius Antakalnio gatvėje. Šeimininko dorą ir priteklių simbolizuojančių vartų nišose stovėjo dvi tvirtybės ir susivaldymo dorybes vaizduojančios alegorinės skulptūros, viršų puošė vazos, pusapvaliame frontone puikavosi Sapiegų herbas. Šiandien vartuose yra išlikusi tik K. J. Sapiegos monograma bei dvi sodus globojančių romėnų mitologijos dievybių skulptūros iš parko pusės: vaismedžių deivė Pomona ir gamtos kaitos dievas Vertumnas. Į geometrinius prancūziško baroko rėmus įspraustą parką kūrė nežinomas autorius. Alėjomis atskirtuose plotuose augo apkarpyti medžiai ir krūmai, vasarą nuolat čiurleno du fontanai, stovėjo poilsio pavėsinės. Parkas galejo būti puoštas ir antikinėmis skulptūromis, stovėjusiomis alėjose, tvoros nišose ar vartų arkose. Viename iš šaltinių yra minima parke stovėjusi Veneros skulptūra iš smiltainio.

Rūmų parkas iš trijų pusių buvo apjuostas mūrine siena ir šiauriniais vartais sujungtas su Trinitorių vienuolynu į vieningą kompoziciją. Į vartus vedė skersinė parko alėja, kuria į vienuolyno bažnyčią žygiuodavo religinių švenčių ir procesijų dalyviai. Šiauriniai parko vartai buvo nugriauti XIX amžiaus viduryje, jų vietoje pastačius pastatą.

2 Rytiniai parko vartai

Išvysti rūmus buvo galima parko gale užlipus šiandien neišlikusiais dvipusiais laiptais pro rytinius parko vartus. Originalius, tik centrinės arkos netekusius vartus ir šiandien puošia Dž. P. Perčio sukurtos skulptūros – moterys-vazos. Šias skulptūras regėjo kviestiniai rūmų svečiai pro pokylių salės langus. Patekus į rūmų kiemą paaiškėja, kad pastatas nestovi tiesioje linijoje su parko ašimi – XVII amžiaus pabaigoje pristatytos barokinės pastato erdvės tarsi gaubtu apgaubė įstrižai stovėjusių renesansinių rūmų mūrus.

Rūmai pasitiko lankytoją įmantriais, bet saikingais lipdiniais papuoštu fasadu, kurio antro aukšto stiuko dekoras yra išlikęs autentiškas. Pastato fasade, žvelgdamas galbūt į jam pažįstamus biustus bei romėnišką karo atributiką, baroko epochos žmogus galėjo perskaityti Sapiegų giminę pristatantį ir šlovinantį „vaizdų pasakojimą“ apie pergalingus karo žygius ir tuomet populiarų tarp didikų savęs kildinimą iš romėnų. Vienas iš langų yra papuoštas paties K. J. Sapiegos biustu, kitas – jo monograma, kardu ir etmono buože. Šarvai, skydai, šalmai ir ginklai fasade turėjo priminti baroko epochoje aktualią karo ir kariaujančio valdovo temą, o kaspinai, kriauklės ir gėlės – apie taikos ir malonumų palaimą. Gražiausios ir svarbiausios bareljefinės fasado skulptūros šiandien nėra išlikusios – jos supo Sapiegų herbus virš pagrindino įėjimo ir pusapskričio frontono viršuje.

Baroko laiptai ir reprezentacinės erdvės

Įžengusius į rumus svečius pasitikdavo skliautuota erdvė ir platūs ilgi paradiniai laiptai – svarbi baroko interjero dalis, kurioje, kaip ir teatro scenoje, turėjo vykti vaidinimas – ritualiniai svečių sutikimai ir išlydėjimai. Lipant laiptais kairėje jų sienoje atsiverdavo ištapyta erdvės iliuzija – M. Paloniui priskiriama freska su architektūra perspektyvoje. Atliekant tyrimus buvo rasti šios freskos likučiai – ištapyta marmurinių gridų imitacija ir kolonų pjedestalai perspektyvoje.

3 Paradiniai laiptai

Paradiniai laiptai vedė į antro aukšto pietinę galeriją su arkadomis ir trijų kambarių prabangiai įrengtus apartamentus, kuriuose buvo valgomasis ir net megamasis. Šie apartamentai vedė į šonines galerijas – šaurinę arba pietinę, kuriomis buvo pasiekiama svarbausia rūmų patalpa – pokylių salė.

4 Sonines galerijos

Visos antrojo aukšto patalpos buvo sujungtos barokui būdinga anfiladine tvarka – jas buvo galima apeiti ratu. Pokylių salė, dar vadinama ir valgomojo sale, buvo svarbiausia patalpa rūmuose. Ji buvo sukurta taip, kad iš visų pusių į ją patektų dienos šviesa – dvi langų eilės, išdėstytos per du aukštus išėjo į parką, šoninių sienų langai – į galerijas, o rytinė siena turėjo stiklines duris į mįslingus kambarius, viename iš šaltinių vadinamus „stikliniais“. Iš pokylių salės arba pietinės galerijos buvo galima patekti į dar du kambarius, kurie buvo puošniai išklijuoti glazūruotomis plytelėmis. Vienas iš šių kambarių turėjo šešiolikos portretų galeriją, manoma, kad tai buvo K. J. Sapiegos kabinetas.

Baroko menų visuma interjere

Visos reprezentacinio aukšto patalpos ne tik buvo apgalvotai hierarchiškai išplanuotos, gausiai ištapytos ir dekoruotos – interjerą papildė meno kūriniai – portretai, biustai, baldai. Interjerą formavo ir dideli žemomis palangėmis langai, didingos galerijų arkos, rūmūs supantys nuostabūs gamtos vaizdai, į vidų patenkanti dienos šviesa.

Kambariuose buvo tapytos lubos, apsuptos lipdinių rėmais, kai kur lipdiniai buvo auksuoti, o virš durų ir langų buvo įmūryti lipdiniais aprėminti paveikslai. Miegamasis galėjo būti puoštas tapytomis lubomis, kurios galėjo būti atgabentos iš K. J. Sapiegos miegamojo kambario Vilniuje, galbūt iš šiandien neišlikusių Sapiegų rūmų Dominikonų gatvėje.

5 Stiuko lipdiniai

Šiaurinei galerijai buvo skirtas ypatingas dėmesys – jos grindys buvo iš marmuro, spėjama raudonų ir pilkų kvadratinių plokščių, suklotų šachmatais. Galerijos sienas puošė šiandien restauruojamos M. Palionio freskos, o arkų angų kraštus – netikėtai atrastos išlikusios stiuko lipdinių girliandos su faunų galvomis. Čia taip pat galejo būti ir stiuko skulptūrų ar biustų. Šiandien ši galerija su atidengtomis ir restauruojamomis freskomis yra įspūdingiausia patalpa visame pastate. Galime tik įsivaizduoti, kaip žengiant ja, supančios menų visumos įspūdį papildė didžiulės arkų konstrukcijos ir už jų plytinti Antakalnio miško žaluma.

Rūmų pokylio salė daugiau kaip šimtmetį garsėjo aukštose lubose ištapyta, lipdiniais apsupta scena „Dievų puota“, kuri dar minima išlikusi XIX amžiaus pradžioje. Scenoje buvo vaizduojamos apnuogintos antikinių dievų figūros, puotaujančios Olimpe. Figūrų grupėje galėjo būti pavaizduotas pusdievis Heraklis – garsiausias Antikos didvyris, kaip alegorija didvyriškiems K. J. Sapiegos žygiams. Pokylių salės sienas skaidė piliastrai su marmurą imituojančia tapyba, o nišose tarp piliastrų galėjo stovėti skulptūros. Įstiklinti, į parką žvelgiantys langai, suskaidyti į smulkius kvadratinius rėmelius, į pokylių salę praleisdavo barokinį sklindančių vakaro saulės spindulių žaismą.

Visa rūmų tapyba – pokylių salės lubos, perspektyvinė iliuzinė tapyba laiptinėje, sienų tapyba galerijoje, priskiriama M. Paloniui, dirbusiam Florencijos Medičių giminei ir M.Z. Paco pakviestam į Lietuvą. Iliuzinė baroko tapyba sienose ir lubose turėjo atverti erdvę, išplėsti ją už patalpos architektūros rėmų. Tapyba ir lipdiniai dažnai buvo simboliniai, alegoriniai, paimti iš antikinės Romos meno ir literatūros.

6 Galerijos freskos

Visas antro aukšto patalpas šildė ir puošė krosnys, kurios buvo dengiamos žaliais arba baltais kokliais, dekoruojamos figūriniais ir architektūriniais papuošimais, o centre – herbu. Dviejų šalia pokylių salės buvusių kambarių sienos buvo išklijuotos baltomis glazūruotomis ir mėlynai ištapytomis plytelėmis. Tokias, prabangą žyminčias plyteles, su mėlynais pilių, bažnyčių, peizažų vaizdais tuo metu didikų tarpe buvo madinga atsigabenti iš Nyderlandų. Neveltui nykstant rūmams, XIX amžiaus pradžioje, šios vertingos plytelės buvo plėšiamos ir pardavinėjamos.

Paskutiniais XVII amžiaus metais rūmai dar nebuvo iki galo užbaigti. Viską nutraukė kilęs, prieš Sapiegų giminės įsigalėjimą nukreiptas, vidaus karas, kurio metu ne tik šie rūmai, bet ir kiti Sapiegų dvarai buvo nusiaubti. Visą XVIII amžių Antakalnio rūmai išliko K. J. Sapiegos palikuonių rankose, buvo prižiūrimi ir rekonstruojami pagal laikmečių madas. Tačiau vertingesni daiktai, baldai, paveikslai, pamažu buvo išvežami į kitas Sapiegų rezidencijas. 1797 metais rūmai buvo parduoti Kosakovskių giminės atstovams. Prasidėjo jų nykimo ir naikinimo laikotarpis.

 

Ps_2

 

Straipsnyje remiamasi:

Nauji Sapiegų rūmų Antakalnyje interjerų tyrimų duomenys, E. Purlys, R. Janonienė, 2013 m.

Sapiegų rūmai Antakalnyje, E. Purlys, R. Janonienė, 2012 m.

 

© klasika-tradicijos.lt

image_print