Grafai inovatoriai arba tai, kuo garsus Rokiškio dvaras ir grafystė

Rokiškio grafai Tyzenhauzai ir Napoleono Ordos 1875 m. Rokiškio dvaro piešinys. Fone – 1848 m. Rokiškio grafystės plano fragmentas. Iš Rokiškio krašto muziejaus ir Nacionalinio Krokuvos muziejaus fondų.

Šiaurės Lietuvoje įsikūręs Rokiškis 2019-aisiais pasipuošė Lietuvos kultūros sostinės vardu ir ėmė ruoštis priimti būrius smalsių turistų. Ką jie atranda, atvykę į nedidelį Aukštaitijos miestelį? „Dvarą ir bažnyčią“, – atsakytų dažnas rokiškėnas, iliustruodamas ir mano galvoje besisukančias asociacijas. Vis dėlto Rokiškio krašto muziejininkas, istorikas Giedrius Kujelis jaukiai įsitaisęs mediniame dvaro komplekso pastate šias mintis netrukus pasuka kita kryptimi.

„Čia dar reikėtų istorinius tyrimus atlikti“, – juokiasi Giedrius ir mudu sėdame pasikalbėti apie Rokiškio grafystę.

 

Linais mėlynuojanti grafystė

 

Įvardinti laikotarpį, nuo kurio būtų galima datuoti grafystę – nelengva užduotis. Pasirodo, nėra žinoma, kada Tyzenhauzai ima save vadinti grafais. Muziejininkas sako, kad frazė „tituluoti save“ skamba ne istoriškai, kadangi titulus paprastai suteikia valdovas, o apie tokį įvykį rašytinių šaltinių nėra rasta.

Konstantino Tyzenhauzo pieštas Rokiškis. Saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje.

Galime matyti tik pirmuosius dokumentus, kuriuose XVIII a. pab. prie vieno kilmingo vardo sušmėžuoja užrašas „grafas“. Tas vardas – Ignotas Tyzenhauzas, Rokiškio dvaro statytojas.

G. Kujelis atkreipia dėmesį, jog LDK istorijoje administracinio vieneto „grafystė“ nėra: egzistuoja tik vaivadijos, pavietai ir valsčiai arba „mažieji pavietai“, pastarųjų ribos paprastai sutampa su dvarų ribomis.

„<…> XVIII a. pab. prie vieno kilmingo vardo sušmėžuoja užrašas „grafas“. 

Tas vardas – Ignotas Tyzenhauzas, Rokiškio dvaro statytojas.“

 

Kalbinamas istorikas juokiasi, kad administraciniu vienetu grafystę vadiname neoficialiai, kadangi iš tiesų tai tėra grafui priklausanti žemė, nors Rokiškio grafystė ir Vilkmergės pavietas yra minimi oficialiuose dokumentuose ir po įvykdytos administracinės reformos 1843 m. Anksčiausią Rokiškio grafystės paminėjimą randame 1810 m., Rokiškio ir Ignalinos palivarko plane.

„Rokiškio grafai turtus susikrovė besiversdami linų auginimu. Tai buvo prekė, pasiekdavusi Liepojos uostą, Rygą, o iš čia – ir visą Europą.“

Stengdamiesi įsivaizduoti užimamų teritorijų plotą toliau keliaujame turimais planais: 1848 m. duomenimis, Rokiškio grafystę sudaro 46 tūkst. ha žemės, o teritorija nesiliauja plėstis. XIX a. pab. grafų valdos siekia bemaž 64 tūkst. ha – šis plotas prilygsta „pusantram Vilniaus miestui“. Pasak istoriko, plėsti teritoriją didikai norėjo ne tik stengdamiesi pademonstruoti valdžią ir galią – didžiuliuose žemės plotuose buvo auginama produkcija, nešdavusi pelno. „Taip gyveno visa Lietuva“, – sako Giedrius ir primena garsią Radvilų giminę, auginusią rugius, kai tuo tarpu Rokiškio grafai turtus susikrovė besiversdami linų auginimu. Tai buvo prekė, pasiekdavusi Liepojos uostą, Rygą, o iš čia – ir visą Europą.

1848 m. Rokiškio grafystės plano fragmentas. Nuotr. Iš Rokiškio krašto muziejaus fondų.

Istoriko pastebėjimas

1565–1566 m. LDK administracinės ir teismo reformos metu buvo sudaryti nauji „didieji“ pavietai. Į naujai sudarytą Ukmergės „didįjį“ pavietą buvo įtraukti, taip vadinami, „mažieji“ Anykščių, Pienionių ir Kurklių pavietai. Rokiškio pavietas kaip atskiras čia nėra minimas. Į Ukmergės pavietą įėjo ir Rokiškio dvaras. O pats Ukmergės pavietas kartu su Vilniaus, Ašmenos, Lydos, ir Breslaujos pavietais priklausė Vilniaus vaivadijai.
Ukmergės paviete Rokiškis išliko iki 1795 m., kai buvusios LDK teritorijoje buvo įvesta Rusijos Imperijos gubernijų, apskričių ir valsčių administracinė sistema. Rokiškis buvo priskirtas Novoaleksandrovsko (dab. Zarasų) apskričiai.

 

Grafas inovatorius įkvepia pokyčius

 

Įsivaizduodama darbo plotus grafystėje, teiraujuosi, kaip tuomet atrodė miestelis, kuo vertėsi čionykščiai gyventojai. Istorikas pasakoja, kad turimuose šaltiniuose kuriamas Rokiškio – amatininkų centro įvaizdis. Jų gebėjimai buvo reikalingi dvarui aprūpinti, mat čia darbo visuomet užtekdavo tiek puodžiui, tiek staliui. Šiems žmonėms atsilyginama pinigais arba natūra.

Reinoldas Tyzenhauzas. Nuotr. Rokiškio krašto muziejus

Valstiečių baudžiauninkų padėtis kitokia: už dirbamos žemės plotą (paprastai siekusį apie vieną valaką – 21 ha) jie ištisus metus dirbdavo keturias dienas per savaitę, o likusias savaitės dienas triūsdavo savo žemėje ir mokėjo mokesčius natūra, paprastai – grūdinėmis kultūromis. Viena įdomiausių prievolių, galiojusių Rokiškio grafystėje, buvo privaloma valstiečių išvyka į Rygą arba Vilnių dukart per metus. Šiuose miestuose valstiečiai turėjo parduoti savo atsivežtą produkciją.

Baudžiavinė sistema keičiasi dvarą paveldėjus Reinoldui Tyzenhauzui, kurį G. Kujelis vadina inovatoriumi: sakoma, kad šis žmogus buvo vienas iš baudžiavos panaikinimo iniciatorių Rusijos imperijoje. Paveldėjęs dvarą grafas naikina darbo prievoles ir įveda mokestį – činšą.

„Baudžiavinė sistema keičiasi dvarą paveldėjus Reinoldui Tyzenhauzui <…> sakoma, kad šis žmogus buvo vienas iš baudžiavos panaikinimo iniciatorių Rusijos imperijoje.“

 

Gautas laisvas dienas valstiečiai praleidžia dirbami savo žemę ir tai, anot istoriko, atneša ryškių pokyčių. Turimame rašytiniame šaltinyje tuometinis dvaro administratorius Stanislavas Plavskis rašo, jog, panaikinus baudžiavą Rokiškio grafystėje bei įsigalėjus blaivybei, valstiečiai pradėjo daugiau dirbti, mažiau gerti, ėmė savo vaikus leisti į mokyklas. „Vadinasi, žmonės šviesėja“, – šypsosi G. Kujelis.

 

Marija Tyzenhauz Przezdziecka. Nuotr. Rokiškio krašto muziejus

Dainos grafams gelbėtojams

 

Teiraujuosi, kaip tie prašviesėję žmonės atsiliepė apie grafus Tyzenhauzus. Daug duomenų apie Ignoto Tyzenhauzo valdymą nėra, tačiau žinoma, jog jo anūkė Marija Tyzenhauz – Pšezdeckienė čia buvo labai gerbiama. Iš išlikusių laiškų matyti, kad ją žmonės vadino „gera ponia“, „geradare“, „ponia gelbėtoja“.

Ji rėmė vargšų šeimas, špitolės steigimą Rokiškyje, finansavo ligoninę, skyrė apie 50 tūkst. rublių Vilniaus oftalmologinės ligoninės įkūrimui.

„Marija Tyzenhauz – Pšezdeckienė čia buvo labai gerbiama.  <…> ją žmonės vadino „gera ponia“, „geradare“, „ponia gelbėtoja“.“

 

Grafų-gelbėtojų įvaizdį stiprina ir faktas, jog, sudegus medinei Rokiškio bažnyčiai, dėl atstatymo parapijiečiai kreipiasi tiesiogiai į grafus. Apie šį įvykį miestelėnai sukuria dainelę, kurioje sakoma: „Grapas, nors bagotas viso turtingas, / Ale vienok buvo dievobaimingas, / Matydamas nelaimį žmonių, / Uždegtas Dievo malonių darė storonį.“

 
 
 





 
 

„Nėra dvaro be legendos“

 

G. Kujelis sako, kad atvykę turistai vis prašo papasakoti baisių istorijų, tačiau jomis Rokiškio dvaras negarsėja. Nebuvo čia nei paleistuvysčių, nei žmogžudysčių, o apie pono šaudomus ar į medį suvarytus ir kukuoti prigrasintus valstiečius nė kalbos būti negali. Istorikas sako, kad tai – sovietų mentaliteto sukurtos pasakos, turėjusios sudaryti neigiamą dvarininko įspūdį. „Valstietis yra pono darbo įrankis, kurį saugai. Nori, kad jis būtų sveikas, išaugintų tau vaikų – naujų darbo įrankių.“ Dėl šios priežasties smurtavimas nebuvo dvaruose taikoma praktika.

Rokiškio dvaras 1884 m. Nuotr. Rokiškio krašto muziejus

Kai „užkabinome“ legendų temą, nesusilaikiau gerbiamo Giedriaus nepaklaususi, kaipgi baigėsi slapto miesto tunelio, einančio nuo dvaro iki bažnyčios, paieška, pagreitį įgavusi pastarųjų archeologinių kasinėjimų metu.

Muziejininkas pasakoja, kad Tyzenhauzų alėjos rekonstrukcijos metu šie ieškojimai nebuvo numatyti, tačiau entuziastų grupė visgi suorganizavo tunelio paieškas.

„<…> apie pono šaudomus ar į medį suvarytus ir kukuoti prigrasintus valstiečius nė kalbos būti negali.

Istorikas sako, kad tai – sovietų mentaliteto sukurtos pasakos <…>“

 

Deja, jokių galimų slapto praėjimo pėdsakų taip ir nerasta. „Žinokit, yra ir buvusių tame tunelyje“, – juokiasi mano pašnekovas, primindamas, kad nėra dvaro be legendos. Apie jas kalbant, čia tinka paminėti ir Jono Pšezdeckio sūnaus Jasiaus istoriją: vaikinas mirė vos šešiolikos metų, o muziejininkai dar iki šių dienų pasikalba, kad jaunuolis kartais sugrįžta į savo namus. Pasirodo, tvarkingai sukabintus paveikslus dabartiniai muziejaus darbuotojai kartais randa gerokai pakrypusius.

 

Tyzenhauzų kultūros sostinė

 

Mūsų pokalbiui įpusėjus, istoriką Giedrių kviečiu pafantazuoti: jeigu kultūros sostinės vardas Rokiškio grafystei būtų atitekęs Tyzenhauzų laikais, kaip galėjo atrodyti tuometė kultūros renginių programa? Pašnekovas nustebina atsakydamas, kad nors ir neoficialų, tačiau gerai žinomą kultūrinį statusą Rokiškis turėjo: grafai buvo atsidavę mecenatai.

Rokiškio dvaras. Dailininkas Napoleonas Orda, 1875 m. Nacionalinis Krokuvos muziejus

Antanas Tyzenhauzas Gardine įkūrė baleto ir muzikos mokyklas, manoma, kad pastaroji į Rokiškį perkeliama XVIII a. pab. Muzikos mokykla Morikonių dvare – Salose (Rokiškio raj.) jau veikė XIX a. pradžioje., turėjo pučiamųjų, styginių orkestrus, mat 1855 m. Reinoldas Tyzenhauzas už 250 000 rublių Salas nupirko iš Liucijano Morikonio.

„<…> gerai žinomą kultūrinį statusą Rokiškis turėjo: grafai buvo atsidavę mecenatai.“

 

Reinoldo Tyzenhauzo laikais Salos laikomos vieta, kurioje vyko pačios geriausios puotos visoje Kauno gubernijoje. Čia buvo pastatyta ir lauko scena, kurioje vaidindavo teatralai iš Varšuvos.

Ignoto Tyzenhauzo anūkės Gabrielės Giunterytės – Puzinienės knygoje randamas pasakojimas ir apie senelio Rokiškyje įkurtą mėgėjų teatrą, kuriame pasirodydavo patys grafai. Pasakodama apie puotas G. Giunterytė mini derliaus šventes, kuriose grafą sveikindavo palivarkų valdytojai, bei rašo, jog viename iš palivarkų buvo gaminamas pats skaniausias sūris. „Čia ir užčiuopiam sūrio sostinės statusą“, – juokiasi mano kalbinamas Giedrius Kujelis.

 

„Rašykite man suprantama kalba!”

 

Grafai minėtini ir kaip lietuvių kalbos puoselėtojai. Dar šiandien, įeinančiuosius pro bažnyčios vartus, pasitinka Švč. Mergelės Marijos skulptūra, prie kurios iškabinta 1886 metus menanti lentelė su iškaltais žodžiais „Vartai dangaus, melskis už mus“.

Švč. Mergelės Marijos skulptūra Rokiškyje prie įėjimo į bažnyčią. Prie jos – 1886 m. lentelė su lietuvišku užrašu. Nuotr. Nedos Letukytės

Dėmesį atkreipia data – lietuviškas tekstas čia užrašomas spaudos draudimo metais. Vis dėlto klausimą, ar grafai Tyzenhauzai mokėjo lietuviškai, mano pašnekovas vadina atviru. Nors lietuviškų susirašinėjimų nėra aptikta, žinoma, kad Marija Tyzenhauz-Pšezdeckienė nemokėjo rusiškai ir, gavusi taip parašytą laišką, atsakydavo prašydama rašyti „jai suprantama kalba“.

Mūsų su Giedriumi pokalbiui baigiantis, klausiu, kokį grafystės palikimą šiandien galime aptikti Rokiškio mieste. Jis išsyk mini centrinę miesto aikštę, kuri yra pavyzdinis klasicizmo projektas.

„Iš to paties laiko išsaugojome bažnyčią, dvaro kompleksą, dvaro prekybos namus <…> unikalų bravorą ir kitus, autentišką senamiestį puošiančius statinius.“

 

Už tai dėkingi turėtume būti Ignotui Tyzenhauzui, įkvėpimo pasisėmusiam iš dėdės Antano, panašiu modeliu perstačiusio Gardino miestą. Iš to paties laiko išsaugojome bažnyčią, dvaro kompleksą, dvaro prekybos namus – pastatą, kuriame dabar įsikūręs Rokiškio turizmo informacijos centras, unikalų dvaro bravorą ir kitus, autentišką senamiestį puošiančius statinius.

Muziejininkas Giedrius Kujelis verčia vieną iš istorinių knygų, kurioje – archyvais virtę žemėlapiai, greitosiomis nupiešti brėžiniai ir fotografijas atstojantys paveikslėliai. Mums liko dar daug neatverstų istorijos puslapių, prie kurių, norisi tikėti, ateityje bus sugrįžta.

 
 

Kalbėjosi rašytoja Neda Letukytė

 

APLANKYKITE:

Rokiškis – Lietuvos kultūros sostinė 2019. Informacija apie renginius : rokiskiskulturossostine.lt

Rokiškio krašto muziejus, įsikūręs Rokiškio dvaro pastatuose: www.muziejusrokiskyje.lt
 
 
 

© klasika-tradicijos.lt

image_print