Diena pas dailininką Praną Gailių, Paryžiuje

Lietuvoje vilnijant lietuvių-prancūzų dailininko Prano Gailiaus retrospektyvinės parodos atgarsiams, kirba noras atrasti dar naujų, neaptiktų dailininko asmenybės atspalvių. Pokalbis su Kauno rajono muziejaus direktoriumi Zigmu Kalesinsku, maždaug prieš ketverius metus apsilankiusiam dailininko bute Paryžiuje, leido žvilgtelėti į dailininko gyvenimą, nepridengtą formalumo gaubto.

 

Svetingas, bet atsargus

 

Grįždamas mintimis į tą dieną, pašnekovas pripažino, kad tuomet jam, nuvykusiam į Paryžių kartu su žmona Raminta, pavyko „pavogti“ keletą paskutiniųjų žymaus dailininko gyvenimo akimirkų.

Tiesa, sutartas lietuvių atvykimas į prestižiniame kvartale įsikūrusius dailininko namus turėjęs lengvai groteskiško atspalvio. Dar kiek, ir lietuvių pora jau būtų pasukusi atgal: nors buvo detaliai suderinę laiką, nurodytu adresu jie pasijuto bestovį prie aklinai užvertų senovinių lauko durų, o susisiekti su dailininku niekaip nepavyko. Vis tik sėkmė tą dieną šypsojosi: svečiams pavyko įsmukti pro duris kartu su čia pat, iš daržovių parduotuvės grįžtančiu vietiniu paryžiečiu, nešinu glėbiu daržovių. Atsidūrę prie dar vienos barikados – durų su užrašu „Pranas Gailius,“ – vis dar sutrikę dėl savo įžūlaus įsibrovimo, svečiai lengviau atsikvėpė galiausiai išvydę laiptinės viršuje išnirusią šviesią dailininko galvą.

„Z. Kalesinską, mačiusį daug menininkų dirbtuvių, nustebino neįtikėtina erdvaus paryžietiško buto, kuris tarnavo dailininkui ir kaip dirbtuvės, tvarka…“

 

Z. Kalesinską, mačiusį daug menininkų dirbtuvių, nustebino neįtikėtina erdvaus paryžietiško buto, kuris tarnavo dailininkui ir kaip dirbtuvės, tvarka – nors netrūko daiktų, meno dirbinių, įrankių, dailės priemonių, viskas buvo tvarkingai sudėliota savo vietose.

Trijulei įsitaisius prie improvizuoto stalo – dažais nutaškytos lentos, – P. Gailius iš pradžių nebuvęs kalbus: atsargiai žvelgęs į savo svečią, matyt, kaip į verslininką, ketinantį iš jo pasipelnyti. Z. Kalesinsko, ketinusio išleisti knygą apie dailininką, P. Gailius vis nepatikliai teiravosi, koks gi šios knygos tikslas ir ką jis pats veikiąs gyvenime. Svečias pasipasakojęs, kad yra baigęs kultūros vadybą, tačiau jo pirmoji specialybė esanti veterinarija. Po šių žodžių reakcija buvo lyg mostelėjus burtų lazdele. „Klausyk, tai tu veterinorius?!“ – emocingai šūktelėjusio dailininko veidas akimirksniu nušvitęs, o pokalbis pakrypęs gerokai šiltesne, atviresne linkme.

„Klausyk, tai tu veterinorius?! – emocingai šūktelėjusio dailininko veidas akimirksniu nušvitęs, o pokalbis pakrypęs gerokai šiltesne, atviresne linkme.“

Vis tik Z. Kalesinskas ir dabar neabejoja – viso pokalbio metu jutęs, kad menininkas neleidžia kitiems juo pasinaudoti: jis pats diktavęs pokalbio eigą, o vėliau ir aiškiai leidęs suprasti jo pabaigą.

 

Mokėjęs save reprezentuoti

 

Anot Z. Kalesinsko, iškart abu su žmona pajutę, kad P. Gailius buvo puikiai pasiruošęs reprezentuoti save kaip menininką. Kai lietuvių pora prasitarė, kad vėliau vyks į Monmartrą, dailininkas prisipažino, kad tai – jo širdies namai, kuriuose jis visada susitinka su bičiuliais dailininkais. Svečio paklaustas, apie ką jie susitikę šnekučiuojasi, dailininkas net nemirktelėjęs išrėžė, kad pirmiausia apie tai, kiek darbų pardavė, kuri galerija geriausiai prekiaujanti jų darbais. O po to pridūręs iš meno gyvenantis, todėl jam tai yra labai svarbu. Po šių žodžių Z. Kalesinskas patikino supratęs, kad širdies balsu kūryboje pasikliovęs menininkas vis tik niekada nepametė sveiko proto, nuolat galvojo apie tai, kur ir kaip galės savo meną parduoti.

„Knygą dailininkas įsivaizdavęs panašiai, kaip savo paties kūrybą – laisvą, be rėmų, įspraudimų.“

 

Z. Kalesinkui pasakojant apie jo ir knygos sumanytojos (Jolitos Linkevičiūtės-Rimavičienės – aut. past.) idėją išleisti kiek kitokią, įdomesnę knygą, susiejant P. Gailiaus kūrybą su A. J. Greimo filosofija, P. Gailius ištaręs: „Labai gerai. Bet žinok, knyga turi būt tokia, kokios dar nėra. Turi būt kitokia!“ Knygą dailininkas įsivaizdavęs panašiai kaip savo paties kūrybą – laisvą, be rėmų, įspraudimų. Toks jo išsakytas noras padėjo geriau išsiaiškinti knygos viziją.

Į svečio komplimentą, kaip puikiai šis kalbąs lietuviškai, dailininkas tiesiog atšovęs : „Klausyk, aš mokiausi Mažeikiuose gimnazijoj, tai kaip galiu nemokėt. Aš – paryžietis, bet frankofonas lietuvis!“ Šie dailininko žodžiai vėliau pasufleravo ir knygos pavadinimą: „Pranas Gailius. Dviguba tapatybė.“

“ „Aš – paryžietis, bet frankofonas lietuvis!“ Šie dailininko žodžiai vėliau pasufleravo ir knygos pavadinimą: „Pranas Gailius. Dviguba tapatybė.“

 

Akivaizdu, kad mirė jaunas

 

Z. Kalesinskas buvo suplanavęs dar kartą susitikti su P. Gailiumi. Deja, nebepavyko: nuvykęs į Paryžių vyras gavo žinią, kad dėl ligos dailininkas susitikimą atšaukiąs. Knygą muziejaus direktorius išleidęs dailininkui jau pasitraukus Amžinybėn. Dabar jau akivaizdu, kad P. Gailiaus pageidavimas matyti visiškai kitokią knygą buvo įvykdytas: knyga atvirai įrišta tarp dviejų storų kartono lakštų, o tekstas, nesuskaidytas į įprastines pastraipas ir apsuptas tuštumų, tarsi tiesia tiltą į paties dailininko kūrybą.

Prisimindamas tą vienintelę, bet stipriai į atmintį įsirėžusią viešnagę, Z. Kalesinskas neabejoja nei akimirkos: dailininkas mirė jaunas, nors ir būdamas 87 metų amžiaus. „Jis atrodė gyvybingas, labai šmaikštus, kupinas energijos, džentelmeniškas, galantiškumas jame nei kiek nebuvo prigesęs, nors tuo metu jau sirgo. Jis nesijautė už mane vyresnis, nei kiek!“ – gyvai pasakojo pašnekovas.

Jis prisiminė, kaip tąkart dailininkas iškart atkreipęs dėmesį į jo moterį, noriai bendravęs su ja įvairiomis bendromis temomis. „Džiaugiausi dėl vieno: kad pasiėmiau žmoną. Galiojo priežodis: cherchez la femme. Per savo Ramintą tikrai pamačiau Praną Gailių iš arčiau“, – tikino Kauno rajono muziejaus direktorius.

“ „Galiojo priežodis: cherchez la femme. Per savo Ramintą tikrai pamačiau Praną Gailių iš arčiau“, – tikino Kauno rajono muziejaus direktorius.“

 

Z. Kalesinskas prisiminė ir kitą atvejį, įvykusį jau po P. Gailiaus mirties, taip pat patvirtinusį nei kiek neprigesusią jaunatvišką dailininko sielą. Nuvykęs į dailininko gimtuosius Mažeikius skaitytojams pristatyti ką tik išleistos apie jį knygos, vyras susipažino su keletu P. Gailiaus klasiokų. Garbaus amžiaus moterys jam papasakojo, kaip jos laukusios susitikimo su Pranu. Tačiau susitikimui galiausiai įvykus, jos pasijutusios tikromis senutėmis – aiškiai matėsi, kad klasiokui vis tik buvo įdomiau bendrauti ne su jomis, o su jaunimu.

Teksto autorė Indrė Vozgirdaitė

Nuotraukos iš Zigmo Kalesinsko asmeninio archyvo

SKAITYKITE:

„PRANAS GAILIUS. Dviguba tapatybė Une double idetité“. Autoriai Jolita Linkevičiūtė-Rimavičienė ir Zigmas Kalesinskas. Netradicinio dizaino knygą 2016 m. išleido Kauno rajono muziejus.
 
 
 
 
 
 

© klasika-tradicijos.lt

 

image_print