Dailininkė Dalia Dokšaitė apie japonų „Tyros širdies sodą“ Vilniuje

Pro medinius vartelius įėję į japonų meditacinį sodą SEI SHIN EN (liet. „Tyros širdies sodas“)  Vilniuje, Antakalnyje, pateksime į kitą pasaulį. Šiame pasaulyje nėra kur skubėti, nebėra ir rūpesčių, tik buvimas su akmeniu, šaltiniu, medžiu ar žiedu – čia ir dabar. Nedideliame plote – mikro pasaulyje – atsispindi visas makro pasaulis – tekančios upės, salos, kalnai. Čia taip pat susitinka ir dvi šalys bei kultūros – Lietuva ir Japonija. Šio išskirtinio sodo idėjinė iniciatorė – Japonų kultūros namų įkūrėja dailininkė Dalia Dokšaitė

Japonų sodas SEI SHIN EN Vilniuje, Antakalnyje pirmą kartą buvo atvertas visuomenei 2018 metų birželį. Nuo šios datos sodą prižiūri ir administruoja Dalios Dokšaitės dukra Marija Šimanskaitė, kuri taip pat veda ir ekskursijas.

Tai nėra privatus sodas. Jis įkurtas Vilniaus miesto savivaldybei priklausančioje žemėje. Kaip pasakojo sodu besirūpinanti Marija, jis turi būti pabaigtas, padovanotas Vilniui ir prižiūrimas kartu su savivaldybe. Dabar sodą prižiūrėti padeda daugybė žmonių – savanorių. Mama ir dukra yra įsitikinusios, kad gerų, čia praėjusių žmonių energija, padėjo augalams stebėtinai gerai ir greitai prigyti.

 

Sodo kraštovaizdžio projekto autorė, daugelį metų Japonijos šventyklų soduose dirbusi Laura Popkytė yra įsipareigojusi dar 5 metus jį formuoti. Laurai padeda ir jos mokytojas – itin patyręs Kodai ji šventyklos Japonijoje kraštovaizdžio meistras, padaręs didelę įtaką šio sodo komponavimui. Net ir iš užsienio atvykę specialistai pastebi seno meistro įtaką. „Tai yra didelė dovana ir visai Lietuvai„, – kalbėjo Marija, po pokalbio su jos mama Dalia Dokšaite pravedusi po sodą ekskursiją.

Tyros širdies sodo“ pavadinimas buvo pasiūlytas Japonijoje. „Japonai labai gražiai sugalvoja pavadinimus. Tie hieroglifai buvo pasiūlyti Japonijoje ir tikrai labai čia tiko„, – džiaugėsi Dalia. Pasak mamos mintis papildžiusios Marijos,  tie patys hieroglifai turi įvairias reikšmes. „Buvo aptariamas pirmasis pavadinimas „gaivios minties““, – prisiminė ji. – Bet mamos siūlymas buvo „tyros širdies“, nes viskas prasideda nuo širdies – gaivi mintis ateina iš tyros širdies.“

 

Įkurti „Tyros širdies sodą“

 

Sumanymas įkurti sodą-mikro pasaulį nenaudojamame nedideliame Vilniaus miesto žemių plote  žinomai sumi-e – japonų tradicinės tapybos tušu – dailininkei, kaligrafei Daliai Dokšaitei kilo ne be priežąsties.

Aš turėjau tiesiog sumanymą įkurti čia sodą, atgaivinti šaltinį, kuris teka iš Kalnų parko. O sodą japonišką todėl, kad čia yra Japonų kultūros namai – mano 40 metų ėjimo kelias. Būtent šitoje vietoje aš gimiau ir augau, man viskas čia yra labai sava„, – atskleidžia Dalia Dokšaitė.

Moteriai brangi sąsaja su praeitimi – Japonų kultūros namų kiemelyje – mažajame sode – įkomponuota girnapusė, galėjusi priklausyti čia kadaise stovėjusiam malūnui. Malūną galėjo sukti paviršiuje tekėjęs upelis, dabar esantis po žeme, tačiau varikliu iškeliamas į paviršių didžiajame sode.

Norėjau, kad čia tikrai būtų japoniškas sodas. Ir likimas padėjo, ir masė žmonių prisidėjo, tą idėją subrandino bei įgyvendino.  Daug žmonių tą sodą tiesiog savo mintimis pakrovė. Ir dabar tie, kurie ateina, palieka čia savo geranoriškumą, žavėjimąsi, ir augalai tiesiog geriau jaučiasi„, – juokiasi moteris.

 

Japonų sodo savastis

 

Dailininkė Dalia Dokšaitė daugelį metų domisi Rytų filosofija, kurios principais vadovaujasi savo pagrindinėje kūrybinėje veikloje – sumi-e tapyboje bei kaligrafijoje. Norėjosi sužinoti, kaip žmogui, artimai nesusidūrusiam su Japonijos bei kitų Rytų Azijos šalių kultūromis, teisingai suvokti, kokia yra japoniškų sodų esmė. Atsakydama moteris parinko tam ir taiklesnį žodį – „savastis“.

Kokia savastis japoniško sodo? Kas mus žavi? – pasitikslina klausimą pašnekovė ir atsako. – Principai japoniško sodo, kaip ir visų Tolimųjų Rytų, japonų menų – ar tai būtų ikebana, ar arbatos ceremonija, aikido ar kendo – būtent visi tie menai tiesiog yra skirtingi kanonizavimai žmogaus vidinio pasaulio. Pagrindas visų šitų menų, žinoma, kad yra zen – dzenas. Tas dzenas, kuris XVI-ame amžiuje buvo labai aktualus japonų kultūrai. Dzenas, kas mus žavi ir šiandieną, tai – paprastumas, neprisirišimas, erdvės supratimas ir matymas.“

Pasak dailininkės, kuriant sodą, bet nesigilinant į filosofiją ir į save – niekaip nebus, bus tiktai išorė. Moters manymu, sodo kūrime yra tik 5 procentai darbo ir net 95 procentai meditavimo.

Kaip teigia profesionali tapytoja, japonų sode yra gyvi visi peizažinės tapybos principai, kurie į Japoniją atėjo iš Kinijos. Tiems, kurie domisi japoniškais sodais ir nori tuo užsiimti moteris rekomenduoja užsiimti ir kaligrafija bei paragauti tapybos, kadangi visi jų principai atėjo ir į sodų menus.

„Zen sodas yra monochrominė tapyba – atspalviai įvairių žalumų,

sąmanos, pušys, medžiai.“

 

Praktiškai peizažinės tapybos tapytojai ir buvo pradininkai šitų japoniškų sodų, Kinijoje taip pat. Jie kūrė sodus, kaip  paveikslą – reikia jį matyti visą, iš įvairių pusių, galioja visi tie patys komponavimo, ritmo, meditavimo principai. Čia gali ilgiausiai medituoti prie vienos linijos,  – paaiškina moteris. – Tapyba sumi-e – tai yra tapyba tušu, kuris turi visas pasaulio spalvas. Ir būtent zen sodas taip pat yra monochrominė tapyba – atspalviai įvairių žalumų, sąmanos, pušys, medžiai.“

„Pati zen sodo ėsmė yra neperkrovimas. Ta tuštuma yra pilnatvė. Nieko nėra daroma dėl grožio – daroma dėl esmės. Kad tą esmę pajausti, reikia mokytis žiūrėti, – patikslina pašnekovė. – Japonijoje yra No teatras. Žmonės, kurie eina į No teatrą, kad matytų, turi žinoti bent jau esmę. Nes šiaip yra gražu, bet ne daugiau. O kad tu išmoktum matyti, tam reikia mokytis, būna užsiėmimai, jie netampa aktoriais, bet tiesiog mokosi praplėsti savo sąmonę, daugiau matyti, jausti. Taip reikia mokėti ir sode pajausti komponavimo principus, atrasti ritmą, pritaikymą prie vietos aplinkos.“

„Harmonijos atradimas, vidurio keliu ėjimas, balansavimas ant lyno, bet nenukritimas

– mūsų gyvenimo kelias toks.“  

 

Besidominčius japonų sodų kūrimu moteris ragina nebijoti žengti pirmojo žingsnio: „Didžiausi dalykai daromi pirmu žingsniu, tad žmonės tegu nebijo daryti, bet reikia domėtis ir literatūra, filosofija, skaityti. Taip pat svarbu mąstymas, sąmonės plėtimas, darbas su savimi. Per visus šiuos menus  – sodų kūrimą, sumi-e, kaligrafiją –  yra darbas su savimi. Jeigu koks mokytojas tau ir pasakys, tai tik kelią nurodys, o dirbti su savimi reikia pačiam.“

 

 

Sodo kūrėjo užuominos

 

Sakoma, kad kurdamas japonišką sodą kraštovaizdžio menininkas palieka jame nedideles paslaptis ar užuominas, skatinančias lankytoją mąstyti. Tikėjausi, kad pokalbyje su Dalia Dokšaite pavyks išsiaiškinti bent vieną sodo kūrėjos Lauros Popkytės ar ją konsultavusio Kodai ji šventyklos kraštovaizdžio architekto paliktą užuominą.

Paslaptis išduoti? – nusišypso Dalia ir atsakydama pasitelkia japonų tradicinės tapybos pavyzdį. – Panašiai, kaip ir sumi-e tapyboje, kurią aš dėstau, būtent paveikslo neužbaigtumo principas, užuomina palikta yra tas laipsnis, kada žiūrovas jau kuria toliau. Visada, kai kuri, tu kuri savo mintimis, įvedi savo mąstymą, savo jausmą, o žiūrovas toliau pildo. Jis gali matyti tai, ko aš nemačiau savo paveiksle. Mes visi esame skirtingi ir tą matymą irgi turime skirtingą.“

„Taip pat ir sodas. Jeigu žiūrime į prancūzišką sodą – viskas aišku, o čia, ko gero, tu atrasi kas dieną kažką naujo. Sodas – tai meno kūrinys, kuris kinta, auga, tai yra gyvas dalykas. O užuomina ir kažkokia paslaptis visada yra visur. Neišduosim“, – nusijuokia moteris, konkretų atsakymą taip ir palikdama paslaptyje.

Mamos atsakymą papildo ir jos dukra Marija, patikslindama, kad užuominų sode iš tiesų palieka kiekvienas menininkas.

Aš manau, kad pati Laura ir jos mokytojas, kuris prisidėjo prie šio projekto, jų taip pat paliko. Bet patys japonai yra linkę nepasakyti kažko iki galo, ypač jei tai yra iš kartos į kartą perduodami dalykai. Būna, kad to paties dalyko meistrai pereina daug kartų, ir pagrindinis meistras dažnai kažko nepasako iki galo“, – pasakoja Marija, išduodama, kad ir mama Dalia apie savo sumi-e kūrybą jai nepasako visko.

 

Kaip būti japonų sode

 

Teko pastebėti, kad į sodą užbėgęs žmogus, susižavėjęs, kaip mums ir įprasta, pirmiausiai skubėjo traukti mobilųjį telefoną ir fotografuoti, todėl pokalbio metu norėjosi paklausti, kaip šiuolaikiniam vakarų kultūros žmogui elgtis ir būti japonų sode.

Paprastumas yra labai svarbu, – nedvejodama ištaria Dalia. – Kas tau patinka, ką tu matai? Gal atrasi akmenį ar grupę akmenų, samana ar dar kažkas tavo žvilgsnį patrauks. Nereikia nieko sureikšminti, nes tikri dalykai yra paprasti. Atrasti žmogui save tame sode, nes čia daugiau meditacinis sodas, pabuvimo, tuo labiau, „Tyros širdies sodas“. Visa tai yra ne šiaip sau – tie žodžiai yra pakrauti.“

„Pabūti čia ir dabar, girdėti paukščiuko čiulbėjimą, vandens čiurlenimą, žydėjimą, kai

skleidžiasi gėlė, jausti tai ir būti ta gėle.“

 

„Būti čia ir dabar – tai yra labai svarbu. Ne kažkur savo rūpesčiuose, praeityje, ateityje, o pabūti čia ir dabar, girdėti paukščiuko čiulbėjimą, vandens čiurlenimą, žydėjimą, kai skleidžiasi gėlė, jausti tai ir būti ta gėle. Būtent tapyboje yra taip pat – reikia būti tuo, ką tu darai, jausti vėją ir būti tuo vėju. Tai yra paprasta, tiesa?“ – retoriškai paklausia Dalia, paskatindama susimąstyti.

Pasak dukters Marijos Japonijoje netgi yra toks terminas „miško maudynės„, reiškiantis pasivaikščiojimą miške. Tai netgi yra išrašoma kaip receptas žmogui, kuris patiria stresą ar turi sveikatos problemų.

Ką patartumėme žmonėms – tai švarinti save iš vidaus, – priduria Marija. – Skaičiau apie vieną kaligrafą, kuriam mokytojas pasakė: „Kai tu prieisi prie meno kūrinių, tavo širdis pajaus, ar tai geras kūrinys, jei ji bus tyra.“ Būtent tikrus dalykus mes pradedame matyti tuomet, kada patys švarinamės. Kuo švaresnis žmogus, tuo jis labiau jaučia tokius dalykus. Žmogus atėjęs į sodą pajaus.

 

Gyvieji sodo akmenys

 

Kaip ekskursijos po sodą metų aiškino Marija, Japonijoje daug kur galima pamatyti, kad pagrindiniai sodo akmenys yra trys. Jie simbolizuoja trejybę, kuri budizme, kaip ir kitose religijose, yra labai gerbiama. Sodo akmenų trejybė plačiąja prasme reiškia – „dangus, žmogus ir žemė“. Tačiau tai dar ne viskas – akmenys japonų sode turi daug vaidmenų ir jiems priskiriamos gyvų būtybių savybės. Mums besikalbant su Marijos mama Dalia Dokšaite taip pat buvo atkreiptas dėmesys į priešais gulinčių akmenų trejybę.

Akmenys yra gyvi, va vienas kaip ir užmigo atrodo, – ištaria netikėtai moteris, sukeldama nuostabą. – Reikia žiūrėti, kad ne ant galvos jį pastatyti – jis labai verks, negeras visiems taps. Viskas tikrai yra labai gyva. Ir akmenų grupavimo principai – taip pat yra, kaip ir kaligrafijoje.

Yra taisyklės, kas yra pagrindinis šeimininkas, kas jį papildo, o kas yra svečias. Tose grupėse vėl yra grupės. Reikia ieškoti, kur yra akmens  nosis – jis kvėpuoja. Tikrai, piešiant akmenis yra žiūrima.“

  • Japonų sode:
    • akmuo – simbolizuoja kalnus,
    • skalda – simbolizuoja vandenį,
    • eiti galima tik tako akmenimis, nes aplinkui – vanduo,
    • vaikščioti sode nėra patogu – tai tam, kad neskubėtume,
    • take nepatogiai įkastas arba labai didelis akmuo – sustokite, apsidairykite, pakelkite akis,
    • ant akmens sėstis negalima.

Pasak Marijos, akmenų dėliojimas šitame sode iš tikrųjų yra labai svarbus. Pirmiausia čia buvo susodintos pušys, o paskui dėliojami akmenys. Jų komponavimas prasidėjo nuo jau minėtos akmenų trejybės šlaito viršuje. Tik tada viskas buvo sodinama. Akmenys yra sodo pagrindas, kaip stuburas.

Kaip pasakojo Marija, japonams kiekvienas akmuo, kaip ir kiekvienas daiktas, turi dvasią, prasmę, spalvą, išdėliojimą. Jiems tai yra „tas“ akmuo. Akmenų dėliojimo menas Japonijoje turi labai gilias tradicijas. Reikia žinoti, kur yra akmens veidas, kur užpakalinė jo dalis, šonai.

Dėliojant akmenis reikia matyti ir sodo visumą, jį labai gerai jausti, įsivaizduoti, koks bus fonas akmenims po 10 – 20 metų. O sodo kraštovaizdžio kūrėjos Lauros Popkytės mokytojas netgi sako, kad sodą reikia matyti 100, 200 metų į priekį…

 

Kalbėjosi Akvilė Muliuolytė

APLANKYKITE:

SEI SHIN EN – „Tyros širdies sodas“ Vilniuje, Antakalnyje, T. Kosciuškos g. 26. 

Įprastinė sodo lankymo diena – sekmadienis (nuo 11 iki 16 val.). Kada sodas atidaromas kitu metu sekite: www.nihon.lt arba sodo Facebook paskyroje.

Dabar sode žydi sakuros ir magnolijos.

Gegužės pabaigoje-birželio prodžioje žydės azalijos ir rododendrai, japoninė slyva.

Sodo pažiba – japoniniai kleveliai, Lauros Popkytės atvežti iš Kodai ji šventyklos Japonijoje – jie atsiskleidžia rudenį

 

 

© klasika-tradicijos.lt

image_print