Birono rūmai: namai Ogiustui Rodenui

1.1 Hotel Biron 2

Pirmąsias skulptūras pradėjęs lipdyti arklidėse ir skurdžiose ar svetimose studijose, Ogiustas Rodenas sulaukė pripažinimo palyginti anksti – būdamas keturiasdešimties metų. Tuomet kartu su pirmuoju valstybės užsakymu jis gavo ir patalpas valstybinėje marmuro saugykloje. Nepaisant to, Rodenas su įkarščiu nuomojosi vieną studiją po kitos, iš viso buvo pakeitęs jų dvidešimt, o kartą turėjęs net šešias vienu metu. Tik į gyvenimo pabaigą išsinuomojęs patalpas hercogo Birono XVIII amžiaus miesto rūmuose, Rodenas atrado idealiausią vietą savo kūrybai, galbūt iš anksto  nujausdamas čia būsiant muziejų…

Tuo metu, kai Rodenas nuomojosi Birono miesto rūmų pirmąjį aukštą, pastato vidus bei sodas atrodė kitaip nei šiandien. Buvusiose griežtai dievobaimingai auklėjamų mergaičių pensionato patalpose buvo pašalinta viskas, kas galėjo bent kiek priminti materialaus pasaulio grožį ar puoselėti bręstančių auklėtinių jausmingumą. Todėl čia kabėję žaismingi XVIII amžiaus rokoko laikotarpio paveikslai, veidrodžiai, augaliniai papuošimai ir vertingos buazerijos buvo pensionato seserų vienuolių nuimti ir išparduoti.

Tačiau asketiškos erdvės netrukdė garsiems to meto rūmų nuomininkams, tokiems, kaip Isadora Dunkan, kelti triukšmingus vakarėlius, o Rodenui nuogų pozuotojų ir šokėjų apsuptyje eskizuoti erotinius aktus ar eksponuoti laisvamaniškus piešinius buvusioje vienuolių koplytėlėje sodo šiaurės vakariniame kampe.

Birono miesto rūmų istorija

Rodeno muziejaus pastatas buvo pastatytas XVIII amžiaus pirmoje pusėje Paryžiaus miesto paribiuose turtingo finansininko Abrahamo Peyrenc de Moras lėšomis. Rūmų architektūros ir madingų rokoko interjerų kūrime dalyvavo karaliaus Liudviko XV rūmų architektas Žanas Aubertas. Šiandien rūmai yra vadinami vieno iš vėlesnių savininkų – Birono hercogo, Prancūzijos kariuomenės maršalo, vardu. Jo laikais rūmai garsėjo vienu iš gražiausių sodu Paryžiuje.

1820 metais prabangiai dekoruotuose rūmuose įsikūrė religinė Šventosios jėzaus širdies vienuolių bendruomenė, ta pati, padėjusi pirmajį akmenį Šventosios širdies bazilikos (Pranc. Basilique du Sacrė-coeur) statybose ant Monmartro kalvos. Gražiuosius rūmus seserims perleido itin religinga ir dosni tuometinė rūmų šeimininkė hercogienė Bétune-Charost. 1876 metais priešais rūmus vienuolės pasistatė ir savąją koplytėlę, šalia kurios šiandien stovi „Mąstytojo“ skulptūra.

2. Mastytojas_2

Iki 1905 metų Birono rūmuose buvo įsteigtas aristokračių mergaičių pensionatas, skirtas mokyti jas griežtų religinių bei moralinių principų.  Mergaitės gyveno asketiškoje aplinkoje ir griežtoje disciplinoje – neturėjo šildymo ir kitų patogumų, privalėjo anksti keltis, praustis po šaltu vandeniu, mokytis ir melstis. Rokoko laikotarpio sienų ir lubų papuošimai, erotiški deivę Venerą bei amūrus vaizduojantys paveikslai nederėjo prie dorovingos vienuolių ugdymo programos, todėl buvo tiesiog išparduoti padarant interjerui nemenką žalą. Tarp vertingiausių parduotų kūrinių buvo Liudviko XV rūmų dailininko Fransua Lemuan paveikslai, iš kurių iki šiol muziejui susigrąžinti yra pavykę tik porą.

3. Sibele_

1905 metais rūmus valstybei perėmus iš vienuolių ir laukiant pirkėjo, pastato erdvės buvo laikinai nuomojamos. Tarp nuomininkų buvo nemažai žymių asmenybių – rašytojas Žanas Kokto, tapytojas Henris Matisas, šokėja Isadora Dunkan, poetas Raineris Maria Rilkė. Būtent pastarasis, buvęs Rodeno sekretorius ir biografas, supažindino skulptorių su rūmų erdvėmis, palikusiomis neišdildomą įspūdį.

Pragaro vartai – įkvėpimas visam gyvenimui

Įžengus į Birono rūmų kiemą, kairėje galima išvysti milžiniškas 6 metrų aukščio ir 3 metrų pločio bronzines duris – įspūdingus „Pragaro vartus“. Viduramžių poeto Dantės Aligjeri poema „Dieviškoji komedija“ ir joje aprašytas pragaras tapo įkvėpimo šaltiniu Rodenui kuriant šį pirmąjį valstybinį užsakymą – monumentalios durys turėjo būti skirtos planuojamam steigti dekoratyviųjų menų muziejui. „Pragaro vartai“ priglaudė nesuskaičiuojamą daugybę Dantės įsivaizduoto ir Rodeno interpretuoto pragaro siužetų ir personažų – minią mažų nuogų figūrų, persipynusių kančių, nevilties ir pasmerktųjų pasaulyje. Tarp jų pavaizduoti prakeikti mylimieji, uždrausti bučiniai, puolantys kūnai, skausmo išraiškos…

4. Pragaro vartai_

Visą gyvenimą „Pragaro vartai“ buvo skulptoriaus entuziastingai kurti, keisti ir koreguojami. Gerai įsižiūrėjus juose galima atskirti ir atpažinti gausybę vėliau Rodeno sukurtų individualių skulptūrų. Visų pirma, durų timpane, virš visų pragaro scenų, pasodintą patį poetą Dantę, vėliau išdidintą ir tapusį „Mąstytoju“, o taip pat „Kritusią kariatidę“, „Neviltį“, savo vaikus puolantį „Ugoliną“, „Atsitūpusią moterį“ ir „Krentantį žmogų“, trijų pasmerktųjų sielas durų viršuje, virtusiais „Trimis šešėliais“… Rodenui gyvam esant valstybė taip ir neįkūrė dekoratyviųjų menų muziejaus bei neužsakė „Pragaro vartų“ išliejimo iš bronzos. Išlieti iš bronzos jie buvo tik po skulptoriaus mirties, 1928 metais.

Neįtikėtina skulptūrų ekspresija

Nors Rodeno skulptūrose jaučiama renesanso dvasia, jis, kaip ir impresionistai peržengė tuo metu vyravusias meno suvokimo ribas. Nemažai Rodeno skulptūrų atrodo nebaigtos, keistai deformuotos ar sudurtos, o gestai hiperbolizuoti. Kad suteiktų savo kūriniams neįtikėtiną ekspresiją, Rodenas pasitelkė anatomines deformacijas, įprastai nebūdingas žmogaus kūnui. Pavyzdžiui, „Trijų šešėlių“ skulptūrinės grupės figūrų galvos palenktos taip žemai, kad jų kaklai susilygina su pečių linija.

Modeliuodamas hiperbolizuotas žmogaus kūno išraiškas Rodenas versdavo ir savo modelius nenatūraliai išsikreipti. Gyvenimo pabaigoje jis itin pamėgo modelius-šokėjus, gebančius atlikti neįtikėtinai sudėtingas pozas. Vienas Rodeno pozuotojų buvo ir prieštaringų atsiliepimų už pernelyg erotinį pasirodymą sulaukęs Rusų baleto „Fauno popietė“ šokėjas Vaslavas Nižinskis.

6. Rankos_

Pačios ekspresyviausios ir tobuliausios Rodeno kūriniuose yra rankos, skulptoriaus laikytos išraiškingiausia žmogaus kūno dalimi. Kartais tam, kad sukurti vienerias tobulas rankas, prireikdavo nulipdyti šimtus nepakankamai tobulų. Išjausta, išgyventa skulptūrų ekspresija kartais buvo kuriama metų metus.

Savo vardo muziejaus projektas

Patalpas Birono rūmų pirmajame aukšte Rodenas išsinuomojo 1908 metais nė akimirkos nedvejodamas ir nesvarstydamas dėl nemažos kainos. Jo studija buvo pietinėje pusėje su didžiuliais langais į apleistą sodą. Tai tapo paskutine ir mėgiamiausia studija. Net ir didelis apleistas sodas Rodenui buvo poilsio ir įkvėpimo vieta – jame jis mėgo vaikštinėti, ilsėtis, eksponuoti ir nuolat apžiūrėti savo kolekcionuojamas skulptūras – romėnų ir graikų torsus ar biustus.

1911 metais valstybei ruošiantis pastatą parduoti ir iškeldinus nuomininkus Rodenui buvo leista pasilikti. Tuo metu, jau būdamas žymiausiu šalies skulptoriumi, jis nusprendė derėtis su valdžia dėl rūmų išsaugojimo ir jo darbų muziejaus įsteigimo, už tai pasiūlydamas padovanoti valstybei neįkainojamą savo viso gyvenimo kūrybą, kauptas kolekcijas bei perleisti darbų reprodukcijos teises. 1916 metais, palaikomas garsių Prancūzijos žmonių, politikų ir menininkų, Rodeno pasiūlymas buvo priimtas.

5. Viduje1919 metais atvertame visuomenei Rodeno muziejuje eksponuojama beveik 300 jo kūrinių, edukacijos tikslais kaupta graikų bei romėnų skulptūrų kolekcija, o taip pat jam patikę įsigyti amžininkų darbai – keletas Vincento Van Gogo, P. Ogiusto Renuaro, Klodo Monet paveikslų. Rodeno muziejus, skulptoriaus įgaliotinis ir pomirtinių norų pildytojas, turi teisę išlieti iš bronzos ir parduoti iki dvylikos kopijų kiekvienos Rodeno skulptūros.

 

Ps_2

Nuotraukoje viršuje – Rodeno muziejaus – Birono miesto rūmų – sodas.

Rodeno muziejus: www.musee-rodin.fr

Skaitykite: austrų poeto Rainerio Maria Rilke biografinė esė „Ogiustas Rodenas“.

 

 

 © klasika-tradicijos.lt

image_print