Autentiškas šiaurės Tailandas dao instruktorės Editos Esenku akimis

Prieš šešetą metų autentišką šiaurės Tailandą atrado pirmoji sertifikuota dao mokymo instruktorė Lietuvoje Edita Šimkutė – Esenku, kuri kartu su gyvenimo vyru žiemas praleidžia tolimojo Tailando šiaurinėje Čiangmajaus provincijoje. Edita kasmet apsigyvena pasaulyje žymaus dao meistro Manteko Čijos įkurtame mokymų centre „Tao Garden“. Šiaurės Tailande moterį pavergė įspūdinga gamta, discipliną ugdančios praktikos, sveikas tajų maistas bei nuoširdžios paprastų kaimo žmonių šypsenos…

Šiaurės Tailandas labai skiriasi nuo tropinių paplūdimių šalies pietuose. Tai – dramatiški kalnai su aukščiausiomis šalies viršūnėmis ir seni visžaliai tropiniai miškai. Šiaurėje susikoncentravę dauguma gražiausių Tailando nacionalinių gamtos parkų. Šiame regione esanti Čiangmajaus provincija (Chiang Mai) ir jos to paties pavadinimo sostinė – tai pagrindinis šiaurinės dalies miestas ir kultūrinis bei dvasinis Tailando centras.

Pasikalbėti apie autentišką Tailando šiaurę su Edita susitikome vasaros pabaigoje ir taip pat gamtos apsuptyje, tačiau jau lietuviškos gamtos kampelyje, pamiškėje, prie tvenkinio.

 

Kasmet – į šiaurinį Tailandą

 

Edita, kodėl pokalbiui apie tavo atrastą šiaurės Tailandą pasiūlei susitikti tokioje neįprastoje vietoje – prie tvenkinio, prisėdus tiesiog ant pakrantės akmenų?

Aš pati esu didelė gamtos mėgėja. Norėjau susitikti būtent gamtoje, nes čia žmogus turi daugiau harmonijos savyje. Aš reprezentuoju Tailande įsikūrusio meistro Manteko Čija dao mokymo sistemą, ir, kaip meistras sako, gamtoje energija yra labiau struktūruota. Trumpai apibūdinant dao mokymą – tai iš esmės ir yra žmogaus ryšys su gamta. Mes reabilituojamės būdami būtent gamtoje, pasisemiame energijos ir jėgų.

Kada ir kaip prasidėjo tavo pažintis su tolimuoju Tailandu?

Kai pradėjau artimiau bendrauti su savo vyru, jis supažindino mane su daosių meditacijomis. Mano vyras jau buvo skridęs į Tailandą būtent pas dao meistrą Manteką Čiją į mokymus, vadinamąjį retritą. O kitais metais jau prisijungiau ir aš.

Meistras Mantekas Čija turi instruktorių ir Europoje, galėtume skristi ir kažkur arčiau – į Maskvą, Berlyną ar Paryžių, bet Vyto, mano vyro, požiūris yra toks, kad mokytis reikia tiesiai iš šaltinio. Dažnu atveju instruktorius prideda kažką ir nuo savęs, be to, yra dar vadinamasis „energetinis planas“ – tai reiškia, kad iš meistro tu gauni daugiau nei tik tikslesnius žodžius ar tikslesnias instrukcijas. Tu patenki į jo energetinį lauką ir esi daug labiau įtakojamas.

Viskas ėjo lygiagrečiai su mano vidinėmis praktikomis. Norėjau daugiau pažinti, sužinoti, pajausti. Vėliau pradėjau mokytis ir daosių seksualinių praktikų – vadinamosios gydomosios meilės. Pamačiau, kad manyje vyksta didžiuliai pokyčiai, tiek emocinėje būsenoje, tiek fiziškai, atsirasdavo vis didesnis laimės pojūtis.

Pirmąjį kartą į Tailandą skridau dvejoms savaitėms, po metų trims, paskui keturioms, o dabar jau kelerius metus iš eilės skrendame penkioms savaitėms.

Ką jūs ten veikiate?

Iš esmės, mes didžiąją dalį laiko praktikuojame. Po 8 valandas per dieną vyksta praktikos, meditacijos, ciguno mankštos. Kai su meistru taip padirbame kelias savaites, viduje atsiranda daug disciplinuotumo. Meistro rezidencija yra Doi Saket regione. Reikia 40 minučių važiuoti nuo Čiangmajaus, tad, realiai, apsistojame priemiestyje. Ten yra didžiulis, apie 30 hektarų plotas, kuriame yra praktikų salės, jaukios erdvės ir daug gamtos – stori, įspūdingi medžiai, daugybė paukščių. Paėjus pėstute toliau nuo meistro rezidencijos iki žavios užtvankos ir ant jos užsilipus, matosi jau ir Himalajų priekalnės – kalnai, kalnai, kalnai.

„Paėjus pėstute toliau nuo meistro rezidencijos iki žavios užtvankos ir ant jos užsilipus,

 

matosi jau ir Himalajų priekalnės – kalnai, kalnai, kalnai.“

Nepaisant to, kad didžiąją laiko dalį mes praktikuojame, savaitgaliais stengiamės pavažiuoti šiek tiek tolėliau. Bet pasirenkame dienos maršrutą. Pernai išmėginome ir tolimesnį atstumą – norėjome pamatyti pietinio Tailando salas, tačiau nelikome tuo patenkinti. Jos vis tik labai yra orientuotos į tradicinį turistą, kuriam reikia triukšmingos muzikos, vakarėlių, apsipirkinėjimo, pasėdėjimo baruose. Kitais metais planuojame daugiau tyrinėti šiaurinį Tailandą.

Ar šios kasmetinės išvykos mokytis praktikų jums yra ir kaip atostogos?

Realiai tai yra mūsų aktyvios atostogos, nuolat praktikuojame, bet praktikos neišvargina, nes jaučiame jų naudą. Taip pat ten yra švelnus klimatas, geras maistas, gera atmosfera ir žmonės. Tao Garden“ centre yra meditacijų salė ant vandens, meistras su savo instruktoriais, kurie žmones moko jau 30 metų. Yra ir spa, baseinas bei daug erdvių vaikščioti. Žmonės čia atvažiuoja iš viso pasaulio.

Sakoma, kad Tailandas – tai šalis su dviem veidais. Koks yra tavasis įspūdis? 

Pozityviai žiūriu į neturistinį Tailandą. Paprastas žmogaus gyvenimas Tailande man patinka – ne miestuose, o priemiesčiuose. Miestuose vis tiek yra didmiesčio, išmetamųjų dujų smarvė. Ir tas pats Čiangmajus taip pat yra didelis miestas – gamtos yra minimaliai, žmonių daug, higiena atrodo savotiška, chaosas.

Šiaurė yra vėsesnė ir gaivesnė, ten nėra jūros ar paplūdimių, bet yra baseinai, jei pageidaujama atsigaivinti. Pietinis Tailandas paliko įspūdį kaip labai orientuotas į turizmą. Turistai pagrinde ir skrenda į pietus, nes sostinė Bankokas yra pietuose ir aplinkui bei leidžiantis žemyn prie jūrų ir vandenynų yra išsidėstę žymiausi kurortiniai centrai. Ten yra daugiau komercializuota, mažiau šypsosi žmonės, galbūt išvarginti karščių. Aš turėjau ir teigiamos, ir neigiamos patirties.

Ar tenka susidurti su paprastais kaimo žmonėmis ir matyti jų gyvenimą?

Tao Garden“ centras yra aptverta teritorija, privati valda, bet iš jos išėjus, aplinkui yra kaimas, verda gyvenimas. Kai mes vaikštome pėstute, mes matome kaip paprasti žmonės gyvena, paprastos tos trobelės, pas vienus kuklūs, pas kitus elegantiškesni namukai. Paprasti žmonės gyvena medinėse trobelėse, kurios pakeltos ant tokių polių į 1m aukštį, kad neišliaužtų į namus gyvatės. Tame kaime yra turgus, kur gali nusipirkti daug mažesnėmis kainomis nei mieste šviežią papają, bananus. Tu perki jau ne iš perpardavinėtojų, o iš pačių gyventojų.
Šiauriniame Tailande, ypač kaimuose, iš tikrųjų, yra taip, kaip ir rašoma, kad Tailandas – besišypsančių žmonių šalis. Maniau, kad tai yra hiperbolizuota. Kaimuose taip geranoriškai visi šypsosi – dvelkia nuoširdumu. Praeiname pro nepažįstamą žmogų, o mums linkteli, nusišypso. Tai, manau, labai susiję su klimato zona. Kai yra šilta – yra gerai.  Turto jie turi minimaliai, gyvena lygiai taip pat prastai, kaip Lietuvos kaimo žmonės, bet šypsosi, spinduliuoja meilę.

„Kaimuose taip geranoriškai visi šypsosi – dvelkia nuoširdumu.

 

Praeiname pro nepažįstamą žmogų, o mums linkteli, nusišypso.“

 

Nors demokratijos ir laisvės jie turi mažiau nei mes, nes ten yra karaliaus valdžia. Kiekvienas privalo savo namuose turėti karaliaus atvaizdą. Tai gali būti kalendorius arba paveikslas, bet jeigu tu jo neturi, gali grėsti bauda. Trobesiuose, ar net, kaip sakome, trobelėje „ant vištos kojelės“, prie įėjimo ant sienos būna prikaltas kalendorius. Jis gali būti jau pasibaigęs tris metus, bet svarbu, kad jame yra karaliaus atvaizdas.

Kiek paprastai trunka kelionė iki jūsų galutinės atostogų vietos šiaurės Tailande?

Kelionė ilga, nes yra trys persėdimai. Sumoje ji mums užtrunka apie 24 valandas. Mes skrendame per Maskvą į Bankoką ir iš jo – vietiniu reisu į Čiangmajų. Maskva – Bankokas yra tiesiausias skrydis, trunkantis ore apie 10 valandų. Esu pirmąjį skrydį skridusi ir per Nyderlandus, Amsterdamą, tačiau tuomet jis užtruko jau nebe 10, o 12 valandų ore. Vietoje keliaujame taksi. Galbūt įmanoma ir autobusais, bet tajai nesupranta angliškai.

 

Šiaurės Tailando lobiai

 

Čiangmajus yra didžiausias šiaurės Tailando miestas, o jo regionas laikomas šalies kultūriniu ir dvasiniu epicentru. Ar, tavo nuomone, tai tiesa?

Šiaurėje yra daug šventyklų ir, kadangi, jau prasideda Himalajų priekalnės, yra ir daug kalnų bei urvų. Senovės dao meistrai eidavo į urvus medituoti, ir budistų vienuoliai įrengdavo šventyklas. Manau, kad minėtas pasakymas yra susijęs ir su šiais dalykais. Esame aplankę Čiang Dao miestą, kur yra daug urvų ir į juos galima įeiti. Ten yra visiška tamsa ir medituojant tokioje erdvėje vyksta labai gilūs vidiniai patyrimai. Senų senovėje, kai meistrai medituodavo, jie nevalgydavo maisto – badavimas ir meditacija būdavo kartu. Jie įeidavo į keistą tranzinę būseną.

„Šiaurėje yra daug šventyklų ir, kadangi jau prasideda Himalajų priekalnės,

 

yra ir daug kalnų bei urvų.“

 

Panašius dalykus mes darome ir pas meistrą vadinamajame „Dark roomretrite. Tai yra „Tamsos seminaras„, trunkantis 5 dienas. Tuomet maistas irgi yra labai apribotas bei visą laiką būname tamsoje. „Tamsos seminaras“ suaktyvina tam tikrus procesus mūsų organizme, skatina energijos tekėjimą. Mes atkartojame tai, ką darydavo vienuoliai olose, tik šiuolaikiniais principais – turime savo dušą, tualetą, lovą ir išeiname į bendrą erdvę pamedituoti su meistru.

Kokias vietoves šiaurės Tailande aplankėte patys bei rekomenduotumėte aplankyti kitiems?

Jei kalbėti apie tai, ką pamatyti Čiangmajuje, pirmiausia reikėtų aplankyti Doi Suthep (Wat Phra Doi Suthep) šventyklą. Tai žymi vieta.  Reikia užlipti apie 400 laiptelių į viršų. Nuo kalno visas miestas matosi kaip ant delno. Šventykloje viskas labai prabangu, paauksuota, tačiau ir žmonių, turistų yra labai daug. Patys tailandiečiai taip pat eina melstis. Budistų tradicijų šventyklose yra tam tikrų pagarbos elementų – negalima eiti su berankoviais marškinėliais, reikia uždengti pečius. Moterys negali įeiti su šortais ar trumpesniu sijonu.

Doi Inthanon yra aukščiausias kalnas Tailande. Tai yra nacionalinis parkas, mes jį pavadintume sengire su senais didžiuliais medžiais. Kalnuose ėjome trijų kilometrų maršrutą. Atvažiavę labai anksti ryte patyrėme didelį įspūdį, nes viskas skendėjo debesyse. Sako, kad giedrą dieną tolumoje matosi kiti kalnai. Yra erdvių kur galima sustoti, daug krioklių, matosi skardžiai, nueinantys į debesis, į nežinią.

Doi Inthanon, ko gero, iš panašių vietų man buvo pati žaviausia dėl to, kad ten auga laukiniai rododendrai. Jų žydėjimas buvo įspūdingas – tokiame rūke, debesyje, tarsi pasakų miške. Energetika buvo labai stipri. Čia yra ir karaliaus bei karalienės šventyklos.

„Doi Inthanon, ko gero, iš panašių vietų man buvo pati žaviausia dėlto, kad ten auga laukiniai

 

rododendrai. Jų žydėjimas buvo įspūdingas – tokiame rūke, debesyje, tarsi pasakų miške.“

 

Čiang Dao (Doi Chiang Dao) kalne yra urvai, kuriuose budistai medituodavo ir jų viduje buvo įrengtos šventyklos. Dabar ten niekas nebemedituoja, tik užsuka turistai ir tikintieji. Urvuose yra stalaktitų, stalagmitų. Prie įėjimo susimoki pinigus ir patenki į teritoriją, kur gali laisvai vaikščioti. Jeigu nori kilti aukštyn į suktesnius urvus, tuomet turi susimokėti dar kartą, yra priskiriamas maršrutą žinantis gidas, ekspromtu surenkama grupelė žmonių. Be gido ten būtų pernelyg klaidu.

Ėjome ir nemažą kilometražą pėstute per džiungles, pro bananmedžius, kavamedžių giraites, upelius. Ten žiemą panašu į mūsų lietuvišką vasarą. Miške yra ir pakankamai gaivos, net vidudienį.

Kokia yra tavo nuomonė apie gausią prabangą budistų šventyklose?

Šiemet juokiausi – tik įėjusi į budistų šventyklą, pamačiau iš smulkiųjų popierinių pinigų (20 batų) padarytą girliandą, kad, tik įėjęs, tu atsimintum, kad turi smulkių ir kad jų ten paliktum. Meistras kiekvieną kartą šyptelį sakydamas: „Nueikite į budistų šventyklą ir ten visur ant kiekvieno kampo stovi aukų dėžutės, ant kurių parašyta „Donate“ (išvertus iš anglų kalbos – „Paaukok“ – red. past.). Ten iš ties taip yra ant kiekvieno kampo, labai masiškai, prie kiekvienos skulptūrėlės.

Meistras apie šventyklas komentuoja taip: „Labai daug priklauso nuo mūsų pačių, nuo mūsų emocinės būsenos. Kaip mes jaučiamės, mes tą ir spinduliuojame į išorę ir jokie šventikai mums neatleis mūsų nuodėmių, jeigu mes daugiau pinigų ir aukso nunešime į šventyklą.“

Pozityvas yra raktas į mūsų laimę ir mūsų sėkmę. Ką mes jaučiame, tą mes pritraukiame. Kiekvieno mūsų viduje yra šventykla, o ne išorėje.“

2016 metais Tailande Editai buvo įteiktas sertifikuotos dao instruktorės pažymėjimas iš garsaus pasaulyje meistro Manteko Čijos rankų. Lietuvoje moteris veda „Gydomojo tao meilė“ mokymus moterims (www.gydomojitaomeile.com)

 

 
 
 
 
 
 

Kalbėjosi Akvilė Muliuolytė

 

 

© klasika-tradicijos.lt

 

image_print