Atgimę Pacų rūmai Vilniuje: smalsus žvilgsnis į vidų

Pacu rumai laiptine_

Vilniaus senamiesčio širdyje, Didžiojoje gatvėje, stovintys didikų Pacų buvę rūmai nuolat žadino vaizduotę, kurią kurstė žymių XIX amžiaus pradžios asmenybių rašyti dienoraščiai ir prisiminimai – VU medicinos profesoriaus Josifo Franko, aristokračių Gabrielės Giunterytės-Puzinienės ir Sofijos Tyzenhauzaitės. Kultūros paveldo tvarkybos ir technologijų parodos „Heritas“ metu, gegužę, organizuota ekskursija suteikė galimybę pagaliau apsilankyti atgimusiuose ir prabangiu viešbučiu tapusiuose rūmuose bei naujai išvysti jų nepaprastą istoriją… 

Kelerius metus restauruotose buvusių rūmų patalpose įsikūrė penkių žvaigždučių viešbutis „Pacai„, priklausantis tarptautiniam išskirtinių viešbučių tinklui „Design hotels„. Pritaikant istorinį pastatų kompleksą viešbučio reikmėms, kelių šimtų metų senumo sienos ir erdvės neišvengiamai „susitiko“ su šiuolaikinėmis technologijomis, medžiagomis ir dizaino sprendimais.

Tačiau jos vis dar gali papasakoti savo permainingą istoriją, kurios vieno iš gražiausių – XIX-ojo amžiaus pradžios – laikotarpių fragmentus papildo ir pagyvina jau minėtų asmenybių užrašyti pasakojimai. Būtent jų dėka iškyla gyvas Pacų rūmų paveikslas bei kunkuliuojantis XIX a. pradžios Vilniaus miesto gyvenimas.

 

Pacų rūmai ir Vilnius XIX a. pradžioje

 

Rekonstruojant ir viešbučiui pritaikant Pacų rūmus buvo pasirinkta restauruoti ir eksponuoti tai, kas vertingiausia – įvairius laikmečius menančią sienų tapybą. Būtent XIX-ojo amžiaus pradžios – šio neįtikėtinai įdomaus ir visai Europai lemtingo istorinio laikotarpio, sienų puošybos rūmuose atidengta daugiausiai. Dauguma restauruotų freskų yra datuojamos 1810 – 1811 metais, kada įvyko paskutinysis didysis rūmų įrengimas ir dekoravimas madingu vėlyvojo klasicizmo stiliumi.

Pacu rumai reprezentacine laiptine_

XIX amžiaus pradžioje iš Vienos į Rusijos imperiją dirbti atvykęs austrų gydytojas Josifas Frankas, Vilnių aprašė itin kontrastingai – kaip lūšnų ir rūmų miestą, o rotušę – kaip puikų itališko stiliaus pastatą, apsuptą sugrustų barakų.

Šiuo laikotarpiu Pacų rūmai – tai generolo Liudviko Mykolo Paco nuosavybė, prašmatniai įrengtų salių ir svetainių anfilada, reprezentaciniai laiptai, aristokratams nuomojami patogūs butai, o cokoliniame aukšte – įsikūrę miesto komersantai. Rūmų kambariai, salės ir koridoriai kasmet prisipildydavo kilmingų nuomininkų šurmulio, žiemomis iš provincijų dvarų suvažiuojančių linksminimosi sezonui į Vilnių. Apsistoję nuomojamuose rūmų butuose, dvarininkai naudodavosi erdviomis jų salėmis, šokdavo per pokylius, rinkdavosi lošti kortomis, pasilinksminti, pasiklausyti koncertų.

L. M. Paco pusseserė grafaitė Sofija Tyzenhauzaitė šiuose rūmuose patirtas akimirkas užrašė savo garsiuosiuose prisiminimuose – „Reminescencijose„. Jie nukelia į patį 1812 metų istorinių įvykių įkarštį, vadinamąjį Lietuvos prancūzmetį – Napoleono kariuomenės žygiavimą į Maskvą bei traukimąsi atgal, paliekant Vilniuje daugybę prancūzų palaikų. Todėl Sofijos prisiminimai – ne tik nostalgiškos svajos apie jaunystės metus Vilniuje, bet ir istoriniai paliudijimai iš pačių pirmųjų lūpų. Savo prisiminimuose Sofija ne kartą rašo apie Pacų rūmuose jos tėvą ir ją pačią vizitu pagerbusį Rusijos imperatorių Aleksandrą I.

Pacu rumai Zydroji sale

Tačiau rūmai žinomi ne tik Aleksandro I apsilankymais. Gyvendama juose Sofija stebėjo čia apsistojančius ir vienas kitą pakeičiančius aukšto rango Rusijos ir Prancūzijos imperijų pareigūnus. 1812 m. artėjant Napoleono kariuomenei Sofijos tėvas Ignotas Tyzenhauzas Pacų rūmuose turėjo užleisti savo butą imperatoriaus Aleksandro I broliui kunigaikščiui Konstantinui. Prancūzmečiu Tyzenhauzai privalėjo priimti ir aprūpinti į Vilnių įžengusio Napoleono sesers vyrą maršalą Joachimą Miurat. O neilgai trukus, dar nespėjus ataušti iš Rusijos imperijos bėgančių prancūzų pėdoms, tame pačiame bute jį pakeitė rusų armijos generolas Michailas Kutuzovas.

Pacu rumai Vilniuje laiptinese

Vieną 1812 metų vasaros dieną L. M. Paco surengtose iškilmėse, vykusiose reprezentacinėje didžiojoje Pacų rūmų salėje, buvo laukiama pasirodant ir paties Prancūzijos imperatoriaus Napoleono. Jis buvo sutiktas šlovinančiais šūkiais, šilku klotais laiptais ir transparantais. Nors šiandien dažnai mėgiama šiuo Napoleono vizitu pasidžiaugti, visgi, pačios liudininkės Sofijos prisiminimuose jis aprašomas kaip ganėtina šaltas ir trumpas.

 

Erdvės – istorijos potyriams

 

Buvusių reprezentacinių laiptų didybę ir šiandien liudija aukštos skliautinės lubos, didžiulė sienų freska su iliuzine šachmatinių grindų perspektyva bei užmūrytoje nišoje rekonstrukcijų metų aptikta deivės Atėnės skulptūra, kadaise pasitikdavusi laiptais lipančius istorinius svečius. Manoma, kad skulptūrą sukurti galėjo iš Italjos pakviestas lipdytojas Džiovanis Boretis (it. Giovanni Boretti), panašiu metu restauravęs Šv. Petro ir Povilo bažnyčios lipdinius.

Puošniausias – antrasis, vadinamasis beletažinis – aukštas, su reprezentacinėmis erdvėmis buvo dekoruotas freskomis,  lipdiniais ir kolonomis. Sienas dengė medžio apdaila – buazerijos, o kolonasdirbtinis baltas marmurasMūsų dienas pasiekė ir garsas apie Pacų rūmuose buvusias itin puošnias koklių krosnis bei židinius.

Pacu rumai Vilniuje Jonas Rustemas

Rūmai turėjo du išpuoštus įvažiavimus, iš kurių išlikęs tik vienas – esantis po didžiuoju balkonu. Į pagrindinę laiptinę buvo patenkama kitaip nei šiandien – iš kieme buvusios itališkos arkų galerijos.

Užlipus reprezentaciniais laiptais, antrojo aukšto hole pasitinka restauruotas XIX-ojo amžiaus pradžios realistinis peizažas – freska. Pasak autoritetingos menotyrininkės Dalios Klajumienės, dėl subtilios ir profesionalios atlikimo technikos jį spėjamai galima priskirti dailininkui Jonui Rustemui. „Gerbiamas profesorius Rustemas“ – taip pagarbiai vadinamas kunigaikštytės Gabrielės Giunterytės-Puzinienės prisiminimuose, buvo iš Kostantinopolio kilęs graikas, talentingas piešėjas, tapęs Vilniaus universiteto Tapybos ir piešimo katedros profesoriumi bei savo portretuose užfiksavęs visą XIX-ojo amžiaus pirmosios pusės Vilniaus aukštuomenę.

To paties laikotarpio kitos rūmų freskos, manoma, buvo kuriami būtent J. Rustemo mokinių, kurių pavardes pavyko aptikti 1810-11 metų rekonstrukcijos išlaidų sąrašuose.

Pacu rumai slapti laiptai ir muras

Nemaža dalis freskų šiandien – prabangių viešbučio kambarių bei vonių puošmenos. Buvusi iškilmių salė su didžiuoju balkonu į rotušės aikštę – neatkurta. Dar XIX amžiaus viduryje, nusavinus rūmus, reprezentacinės erdvės buvo padalytos pertvaromis į Karinio štabo kabinetus. Bent iš dalies įsivaizduoti reprezentacinės salės grožį koridoriuje leidžia klasikinės kolonos, kadaise dekoruotos balto marmuro imitacija, bei, spėjama, Rustemo mokinių tapytos žydrosios freskos. Dėl jų ir pati salė vadinama Žydraja.

Pacu rumai vidinis kiemas

Iš reprezentacinės ir gražiausios rūmų pokylių salės buvo išeinama į balkoną. Iš jo atsiverdavo vaizdas į Vilniaus miesto rotušę, į “seną Šv. Mikalojaus bažnytėlę ir jos mėnulio nusidabruotą poetišką bokštą”, “į Lecajerio litografijos krautuvėlę ir geltonai nudažytą kliniką…” (cituojami Gabrielės Giunterytės prisiminimai).

Gabrielės prisiminimuose regėtas senas bažnytėlės bokštas nepriklauso mūsų amžiui – dar XIX a. antroje pusėje sena barokinio stiliaus bažnyčia rekonstruota į bizantinę cerkvę. Kaip ir didysis pokylių salės balkonas – šiandien regimas balkonas su lietomis metalo grotelėmis yra XX amžiaus pradžios kūrinys.

 

Ekskursijos į restauruotus buvusius didikų Pacų rūmus, dabartinį viešbutį „Pacai“, buvo organizuotos gegužę, Tarptautinės kultūros paveldo tvarkybos ir technologijų parodos „Heritas“ metu.

Už ekskursiją po Pacų rūmus bei pasakojimą dėkojame parodos „Heritas“ organizacinei komandai ir rūmų restauravimo projekto vadovei p. Audronei Kaušinienei. Už priėmimą dėkojame viešbučiui „Pacai“.

 

Ps_2


Straipsnyje remiamasi: Dalia Klajumienė „Pacų rūmų Vilniuje, Didžiojoje g. 7, XVI a. – XX a. pirmos pusės interjero dekoro elementų atodangos“, iš mokslinių straipsnių rinkinio “ Architektūriniai pasivaikščiojimai ir paveldosaugos auktualijos“, 2017.


Lankėsi Akvilė Muliuolytė 

 

© klasika-tradicijos.lt

 

 

image_print