Ankstyvasis Renesansas Šv. Morkaus vienuolyne Florencijoje

Pirmasis Šv. Morkaus vienuolyno kiemelis – kluatras. Tokia architektūra XV a. pradžioje buvo itin moderni. Nuotr. © klasika-tradicijos.lt

Ankstyvojo Renesanso židinys Europoje – XV amžiaus Šv. Morkaus (it. San Marco) vienuolynas Florencijoje, ir dabar garsėjantis angeliškomis dominikonų vienuolio Fra Andželiko freskomis. Apsilankymas jame, pasivaikščiojimas tyliais kiemeliais, koridoriais ir asketiškomis vienuolių celėmis – dvasiškai praturtinanti patirtis. 

Šiandien visas vienuolyno kompleksas yra virtęs meno muziejumi – 2018-ųjų metų pabaigoje paskutiniai keturi jame gyvenę dominikonų vienuoliai buvo iškelti. Didžioji vienuolyno dalis, kartu su XV a. celėmis yra atvira visiems. Tarp celių yra ir tos, kuriose gyveno ir dirbo knygų bei kitų „tuštybių“ deginimu garsėjęs fanatiškai religingas Džirolamas Savonarola ar  užsukdavo išpažinti nuodėmių miesto valdytojai Medičiai.

Vienuolyne išlikę freskomis ištapyti 600 metų senumo dormitoriumo (vienuolių miegamojo) koridoriai ir celės, didžiojo refektoriumo (valgomojo) salė taip pat pirma viešoji renesansinė biblioteka – erdvės, nepraradusios dvasios to pasaulio, kuriame kasdien galėjo įvykti dieviškasis stebuklas.

 
 

Šv. Petras, kankinys, atpažįstamas iš kraujuojančios kaktos, neturi nieko bendro su apaštalais. Tai XIII a. dominikonų vienuolis, po brutalaus nužudimo paskelbtas šventuoju kankiniu. Nuotr. © klasika-tradicijos.lt

Šv. Morkaus vienuolyno stebuklų pasaulyje

 

Viename iš tankiausiai apgyvendintų XV a. Europos žemyno miestų  – Florencijoje – virė gyvenimas, tačiau už Šv. Morkaus vienuolyno sienų tvyrojo tyla.

Pirmojo kiemelio arkadų galerijos gale, priėję prie iš tolo mėlynai švytinčios Nukryžiuotojo freskos, ir jūs būsite paprašyti tylos – kairėje, viršuje virš durų esančios liunetės freskoje Šv. Petras, kankinys, glaudžia rodomąjį pirštą prie lūpų.

Virš durų esančios liunetės freskoje Šv. Petras, kankinys, glaudžia pirštą prie lūpų – prašo lankytojų tylos

 

Verta atkreipti dėmesį į Nukryžiuotojo freskos mėlyną foną. Pripratę prie ekspresyvaus vizualumo ir ryškių spalvų šiandien galbūt iš karto nesuvoksime, ką spalva reiškė XV a. žmogui, o ypač – mėlyna.

Tokią vaiskią mėlyną buvo galima gauti tik iš brangaus Lazurito (Lapis Lazuli) akmens pigmento, dar vadinamo ultramarinu – tuo, kas „iš už jūrų“. Todėl mėlyna XV a. meno kūrinyje gali ne tik simbolizuoti dieviškumą, bet kartu ir deklaruoti galią bei turtą.

 

Dešinėje: „Nukryžiuotojo“ freska arba „Šv. Dominykas garbina Nukryžiuotąjį“. Sakoma, kad ir XX a. pradžioje prancūzų dizainerė Žana Lanvin, kelionės po Italiją metu, išvydo šią freską ir buvo įkvėpta sukurti savąją „Lanvin mėlyną“. Nuotr. © klasika-tradicijos.lt

Iš kur ši galia ir turtas? Šv. Morkaus vienuolynas buvo funduotas bankininkystės pradininko ir faktinio Florencijos valdytojo Kozimo de Medičio SenojoDormitoriume, ilgo koridoriaus gale tarp asketiškų celių atrasime ir neįprastai didelę, su prieškambariu – tąją, kuri buvo skirta būtent Medičiams.

Dominikonų ordinas buvo įkurtas dar XIII amžiuje, jo įkūrėjas – Šv. Dominykas. Ordino vienuoliai priimdavo neturto įžadus, laikėsi iš labdaros, bet judriai gyveno ir daug keliavo, daug skaitė ir studijavo. Dominikonai – tai pamokslaujantys vienuoliai, daugiausia dėmesio skyrę švietimui ir erezijų naikinimui. Tiesa ir ta, kad paprastai dominikonai buvo pasirenkami inkvizitoriais.

 

Vidiniuose vienuolyno kiemeliuose – susikaupimas ir tyla. Nuotr. © klasika-tradicijos.lt

Iš tylaus vienuolyno kiemelio patenkama į laiptinę, vedančią aukštyn į dormitoriumą – vienuolių miegamąjį. Įpusėjus kopimą raudonu kilimu išklotais laiptais išnyra pirmoji dormitoriumo freska – „Apreiškimas“. Joje, XVI a. meno istoriko Džiordžio Vasari (it. Giorgio Vasari) žodžiais tariant, pavaizduota viena „Naujojo Testamento istorija, tokia graži, kad neįmanoma apsakyti“.

Nuotr. © klasika-tradicijos.lt

Šią „neapsakomą“ freską dominikonų vienuolis Fra Andželiko (it. Fra Beato Angelico) nutapė apie 1445 m. Šiandien tai žymiausias dailininko kūrinys pasaulyje.

ApreiškimeAngelas Gabrielius nusileidžia į žemę pasveikinti Mergelę Mariją su žinia apie jos įsčiose užsimegsiančią gyvybę – būsimojo žmonijos Išganytojo.

Suglebęs Mergelės Marijos kūnas nuolankiai priima Angelo Gabrieliaus žinią ir Dievo pasirinkimą.

Žymiausia Fra Andželiko freska „Apreiškimas“ yra ištapyta ant Šv. Morkaus vienuolyno dormitoriumo koridoriaus sienos.

 

Žvelgiant iš arčiau Angelo Gabrieliaus sparnai subtiliai žiba – į dažų sluoksnį turėjo būti įmaišyta aukso dulkių. Žibėjimą galima matyti tik plika akimi.

 

Šioje bei kitose vienuolyno freskose Fra Andželiko vienas pirmųjų įvaldė ir pritaikė 1427 m. Florencijoje atrastus perspektyvos dėsnius – tikrą renesansinį išradimą.

Būsimąją Dievo Sūnaus motiną čia pavaizdavo sėdinčią jau nebe soste – tai buvo įprasta viduramžiais, o ant suolelio, kaip paprastą, žemišką merginą.

 

Angeliškos freskos – asketiškose celėse

 

Dormitoriume buvo irengtos 44 nedidelės skliautuotos celės. Jose vienuoliai miegodavo, melsdavosi ir medituodavo. Tačiau čia nebegyvenama nuo XIX amžiaus. Dormitoriumas su celėmis jau 1869 m. buvo atskirtas nuo vienuolyno ir paverstas nacionaliniu muziejumi.

„Angelas apsireiškia Mergelei Marijai“ – viena gražiausių, šviesiausių ir, galbūt, taupiausių freskų vienuolyne – jai nutapyti panaudotas mažas dažų kiekis. Nuotr. © klasika-tradicijos.lt

Asketiškoje paprastiems vienuoliams skirtoje celėje – mažiausiųjų plotas vos apie 6-7 kv.m. – buvo langelis, lova ir įstabi freska, ištapyta žymaus brolio Fra Andželiko bei jo pagalbininkų.

Fra Andželikas (it. Fra Beato Angelico) apie 1420-uosius metus tapo dominikonų vienuoliu ir pasirinko Fra Džiovanio (it. Fra Giovanno) vardą.

Kiekvienoje asketiškoje celėje – XV a. vienuolio Fra Andželiko freska, ištapyta jautriai ir nuoširdžiai, bet jokiu būdu ne naiviai.

 

Freska celėje turėjo ir didaktinį tikslą.

 

 

Visgi istorija ilgainiui jam suteikė kitą vardą – brolis angeliškasis. Visa tai – dėka jo šviesių, be galo nuoširdžiai ir giliai tikint ištapytų freskų. Šiandien italai Fra Anželiką dar vadina ir palaimintuojuBeato.

Didžiąją dali savo darbingo gyvenimo (nuo 1438 iki 1445 m.) Fra Andželikas praleido Šv. Morkaus vienuolyne, vadovavo jo dirbtuvėms ir buvo mylimas fundatoriaus Cosimo de Medičio Senojo.

Fra Andželikas ištapė visas vienuolyno celes įstabiomis freskomis, o taip pat kapitulą, koridorius, jau minėtą pirmojo kiemelio Nukryžiuotąjį su ultramarininiu mėliu, žinoma, ir pagrindinį Šv. Morkaus bažnyčios altorių.

Šv. Morkaus vienuolyne – 44 asketiškos celės. Nuotr. © klasika-tradicijos.lt

Nors vienuolių senai nebėra, kaip ir jų lovų ar kitų buities daiktų, jautriai ištapytos sentimentalios freskos celėse nėra praradusios savo paveikumo.

Nebūtina būti dievobaimingu, kad žvelgdamas į freską Jėzaus išjuokimas (apačioje) „pajustum“ spjūvį į veidą ar antausį ranka – toks talentingas buvo Fra Andželikas. Belieka įsivaizduoti, kaip jautėsi prieš freską medituodamas XV a. vienuolis, užsidaręs vienumoje.

Tarp paveikiausių freskų vienuolyno celėse – „Jėzaus išjuokimas“.  Nuotr. © klasika-tradicijos.lt

XV amžiuje Šv. Morkaus vienuolynas buvo labai modernus, tačiau tarp renesansinių dekoracijų dažnai vaikščiodavo vis dar viduramžių žmogus.

Juoda dėmė Renesanso kultūros istorijoje – dominikonų vienuolio Džirolamo Savonarolos (it.  Girolamo Savonarola), fanatiško asketo ir dogmatiko, įsiviešpatavimas Florencijoje po 1494-ųjų, žlugus Medičių šeimai. D. Savonarola gyveno ir dirbo Šv. Morkus vienuolyne, tad čia lankantis galima pasižvalgyti ir po jo celę, išvysti jo rašomąjį darbo stalą bei originalų XV a. portretą.

D. Savonarola, tapęs faktiniu miesto valdovu, organizavo „tuštybių deginimo laužus“. Visa, kas buvo laikoma tuštybe – knygos,  graži apranga ir kosmetika, prabangūs baldai ir veidrodžiai – privalėjo būti sudeginama.

1498 m. D. Savonarola buvo suimtas tame pačiame Šv. Morkaus vienuolyne ir taip pat buvo sudegintas ant laužo pagrindinėje Florencijos aikštėje – Sinjorijos aikštėje (it. Piazza della Signoria).

Šioje celėje su prieškambariu melsdavosi Medičiai. Virš iėjimo durų pritvirtinta XV a. lenta skelbia apie popiežiaus Eugenijaus IV pažadą atleisti vienuolyno statybų fundatoriui Kozimui de Medičiui Senajam visas jo nuodėmes. Nuotr. © klasika-tradicijos.lt

 

Šv. Morkaus vienuolyno biblioteka

 

Šv. Morkaus vienuolyno biblioteka buvo pastatyta tarsi šventovė – bazilikinė katedra. Tokią ją suprojektavo viso vienuolyno komplekso architektas Mikelozas (it. Michelozzo di Bartolomeo Michelozzi), Kozimo de Medičio Senojo užsakymu. Ši biblioteka savo struktūra ir funkcijomis tapo renesansinių vienuolynų bibliotekų prototipu.

Vienuolyno biblioteka primena katedrą bazilika. Nuotr. © klasika-tradicijos.lt

Šiandien ši erdvė beveik tuščia, tačiau 1444 m. atvėrus biblioteką joje buvo lentynos su brangiai įkainojamomis rankraštinėmis knygomis ir 64 medžio stalai, išdėstyti dviem eilėmis.

Tuo metu bibliotekoje buvo virš 400 graikų ir lotynų manuskriptų, priklausiusių Florencijos humanistui Nikolui Nikoli (it. Niccolo Niccoli). Manuskriptai bibliotekoje atsidūrė po jo mirties 1437 m.  Nikolo Nikoli priešmirtinė valia buvo leisti skaityti knygas visiems suinteresuotiems, todėl šiandien ši biblioteka laikoma pirma viešąją biblioteka Europoje.

Šiandien bibliotekos patalpose saugomi liturginiai tekstai, patekę čia iš uždarytų vienuolynų. Jie eksponuojami rotacine tvarka.

 

 
 

INFORMACIJA:

Nacionalinis Šv. Morkaus muziejus – it. Museo Nazionale di San Marco

Visas celėse esančias freskas galima pamatyti čia (spalvos ir kontrastas paryškinti!).

 





 
 
 

© klasika-tradicijos.lt

image_print