Haiku – tai trumpas trieilis eilėraštis, atsiradęs XVI a. Japonijoje. Turintis tik tris eilutes ir apibrėžtą skiemenų skaičių – 17, šis eilėraštis yra viena trumpiausių poezijos formų pasaulyje. Klasikinis japonų haiku turi ne tik taisyklėmis apibrėžtą formą (skiemenų skaičius eilutėse turi išsidėstyti taip: 5-7-5), bet ir turinį – jame turi tilpti dvi skirtingos temos, turi būti reikšminis, metų laiką leidžiantis nuspėti žodis, esamojo momento fragmentas bei jį papildanti taiklių žodžių frazė.
Haiku – tai gamtos ir žmogaus ryšio akimirka, kur žmogus paprastai tik stebėtojas. Ji – tobula ar netobula, džiuginanti ar skausmingai verianti. Tai išsakymas žodžiu to, kas matoma, girdima ir jaučiama čia ir dabar. Paprastuose sakinių gabalėliuose, taupiuose kasdienės kalbos žodžiuose talpinamos gilios prasmės, simboliai, asociacijos.
Haiku eilėraštis – nerimuojamas, o sekant japonų tradicija, balsu paprastai skaitomas du kartus paeiliui.
Keletas lietuvių autorių haiku:
krenta ir krenta kelias per kaimą kaip pirmą kartą
žiedlapiai ant balkono visuose veidrodėliuose uostau alyvos žiedą
šviesus liūdesys žydinčios obelys kaip paskutinį
Aldona E. Puišytė-Grigaliūnė Aureolė Pivorė Andrius Luneckas
Lietuvių haiku antologija svetainės zaliazole.lt almanachas personalinė poezijos knyga
„Vėjo namai“ „Iš lašo į kibirkštį“ „Vasarnaktis„
Haiku aprašymas – pagal literatūrinės svetainės zaliazole.lt informaciją
Akimirkos fotofiksacija – fotografės Giedrės Ališauskaitės
Naujausi komentarai