Haiku – tai trumpas trieilis eilėraštis, atsiradęs XVI a. Japonijoje. Turintis tik tris eilutes ir apibrėžtą skiemenų skaičių – 17, šis eilėraštis yra viena trumpiausių poezijos formų pasaulyje. Klasikinis japonų haiku turi ne tik taisyklėmis apibrėžtą formą (skiemenų skaičius eilutėse turi išsidėstyti taip: 5-7-5), bet ir turinį – jame turi tilpti dvi skirtingos temos, turi būti reikšminis, metų laiką leidžiantis nuspėti žodis, esamojo momento fragmentas bei jį papildanti taiklių žodžių frazė. 

Haiku – tai gamtos ir žmogaus ryšio akimirka, kur žmogus paprastai tik stebėtojas. Ji – tobula ar netobula, džiuginanti ar skausmingai verianti. Tai išsakymas žodžiu to, kas matoma, girdima ir jaučiama čia ir dabar. Paprastuose sakinių gabalėliuose, taupiuose kasdienės kalbos žodžiuose talpinamos gilios prasmės, simboliai, asociacijos.

Haiku eilėraštis – nerimuojamas, o sekant japonų tradicija, balsu paprastai skaitomas du kartus paeiliui.

Keletas lietuvių autorių haiku:

krenta ir krenta                                   kelias per kaimą                               kaip pirmą kartą

žiedlapiai ant balkono                       visuose veidrodėliuose                   uostau alyvos žiedą

šviesus liūdesys                                   žydinčios obelys                               kaip paskutinį

            Aldona E. Puišytė-Grigaliūnė                            Aureolė Pivorė                                        Andrius Luneckas

      Lietuvių haiku antologija                        svetainės zaliazole.lt almanachas            personalinė poezijos knyga

   „Vėjo namai“                                             „Iš lašo į kibirkštį“                                       „Vasarnaktis„

Haiku aprašymas – pagal literatūrinės svetainės zaliazole.lt informaciją

Akimirkos fotofiksacija – fotografės Giedrės Ališauskaitės